Daugiausia karštų vasarų Lietuvoje buvo XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje, teigia klimatologas Justinas Kilpys. Tačiau termometro stulpelis ir senovėje perkopdavo 30 laipsnių padalą, o tuomet, pasak etnologų Gražinos Kadžytės bei Liberto Klimkos, lietuviai nuo karščio vaduodavosi įvairiausiais būdais. Kai kuriais jų verta pasinaudoti ir šiandien.

Apibendrintais visos Lietuvos duomenimis, karščiausia vasara Lietuvoje buvo 2010-aisiais. Tuomet, kaip pasakoja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vyriausiasis specialistas J. Kilpys, vidutinė oro temperatūra buvo 2,9 laipsniais aukštesnė už vadinamąją klimato normą. Vidutinė Lietuvos vasaros klimato norma yra 16,1 laipsnis, taigi, 2010-aisiais vidutinė temperatūra buvo 19 laipsnių.

„Tai atspindi karščiausių vasarų klimato kaitos tendencijas – daugiausia karštų vasarų buvo XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Patys karščiausi metai buvo 2010-ieji, taip pat 2002-ieji, 1999-ieji, 2006-ieji ir 1972-ieji“, – teigė J. Kilpys.

Atsiranda sakančių, kad anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, vasaros būdavo kur kas karštesnės, tačiau, pasak J. Kilpio, tokie teiginiai neturi jokio rimtesnio pagrindo.

„Tikrai anksčiau nebuvo karščiau. Pastaruosius 10-15 metų vasaros tampa šiltesnės ir vis dažniau pasitaiko dienų, kai temperatūra būna aukštesnė nei 30 laipsnių. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Klaipėdoje turėjome 14 dienų, kai temperatūra buvo aukštesnė nei 30 laipsnių, o Klaipėdoje vidutiniškai tokių dienų pasitaikydavo galbūt keturios, kartais nepasitaikydavo visai.

Tai – savotiškas rekordas, nes tiek karštų dienų dar nėra buvę. Iš tiesų vasaros tampa karštesnės, pasitaiko periodų, kuriuos dažnai pakeičia šalti laikotarpiai, todėl atsitinka taip, kad vidurkis neapibūdina tų svyravimų“, – paaiškino specialistas.

Tuo metu Lietuvos temperatūros rekordas yra pakankamai senas ir nekintantis – karščiausia Lietuvoje yra buvę 1994-aisiais, liepos 30 d., kai Zarasuose temperatūra siekė 37,5 laipsnio. „Praėjusi vasara taip pat buvo išskirtinė, nes priartėta prie rekordo Druskininkuose – oras čia įšilo iki 37,1 laipsnio“, – priminė J. Kilpys.

Analizuodamas mėnesio rekordus, J. Kilpys pasakoja, kad birželį karščiausia buvo 1985-aisiais Druskininkuose, kai temperatūra įkaito iki 35 laipsnių. Karšta tais metais buvo ir Šilutėje – temperatūra čia siekė 34,4 laipsnių.

Aukščiausia temperatūra rugpjūtį užfiksuota praėjusiais metais Druskininkuose – 37,1 laipsnis.

Pasak Klimatologijos skyriaus vyr. specialisto J. Kilpio, vasarą įprastai karščiau būna rytinėje Lietuvos dalyje – Vilniuje, Utenoje, Zarasuose: „Tačiau būna ir išskirtinių miestų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais pajūryje buvo karščiau nei rytinėje Lietuvos dalyje. Tačiau, žvelgiant klimatologiškai, rytų ir pietų Lietuvoje vasaros būna karštesnės.“

Kuriais metais Lietuvoje vasaros buvo šalčiausios? „Pati šalčiausia vasara Lietuvoje buvo 1962-aisiais. Tuomet ji buvo 1,8 laipsnio šaltesnė už klimato normą. Taigi tais metais vidutinė vasaros temperatūra buvo 14,3 laipsnio. Šalta vasara buvo ir 1993-aisiais ir 1987-aisiais, kai ji siekė 14,8 laipsnio“, – duomenis pateikia J. Kilpys.

Pasiteiravus, kuri vasara Lietuvoje buvo drėgniausia, J. Kilpys pasakoja: „Ypač drėgna buvo 2010-aisias, kai per sezoną iškrito 344 mm kritulių, kai klimato norma yra 223 mm. Taip pat drėgna ir įsimintina vasara buvo 2005-aisiais, kai buvo labai lietinga savaitė, per kurią patvino daugelis upių. Lietingos vasaros buvo ir 2010-aisiais, 2007-aisiais, 1998-aisiais bei 2011-aisiais. Tačiau tai nereiškia, kad per šias vasaras lijo kasdien ar ilgai – iš tiesų per karščius lyja trumpai, bet labai smarkiai.“

Pasak J. Kilpio, vasarą paprastai pasitaiko daug ekstremalių reiškinių: škvalų, intensyvių liūčių, gali susiformuoti viesulų. „Bet tai būna labai vietiniai reiškiniai, kurie dažnai lieka nepastebėti ir neužregistruoti mūsų stotyse. Juos dažnai pastebi patys gyventojai“, – kalbėjo J. Kilpys.

Lietuvoje atsirado tropinės naktys. Tai reiškinys, kai vasaros metu net naktį temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių. Teigiama, kad nuo 1961 m. iki 1990 m., per trisdešimt metų, buvo tik vienas toks atvejis. Tuo metu nuo 1991 m. iki 2012 m. tokį reiškinį turime kas dvejus metus ir tai susiję su vidutinės temperatūros didėjimu.

„Statistiškai tokių įvykių tikimybė išaugo 4-5 kartus. Tai pakankamai retas reiškinys, bet, tikėtina, kad keičiantis klimatui jų tikrai daugės“, – tvirtina klimatologas J. Kilpys.

Etnologė G. Kadžytė siūlo nesistebėti Ispanijoje ar Italijoje per siestą vidurdienį pamačius uždarytas parduotuvės, kai žmonės eina ilsėtis.

„Analogiškas pokaitis buvo ir Lietuvoje. Vasarą diena yra ilga, todėl žmonės, turėdami lauko darbų, keldavosi anksti, nes saulė teka 4 valandą ryto. Padirbėję iki 10–11 valandos grįždavo namo, papietaudavo ir lįsdavo į seklyčią ar daržinę ant šieno pamiegoti. Karščiui atlėgus, į pavakarę, grįždavo pabaigti likusių darbų“, – pasakoja G. Kadžytė.

Jos teigimu, karštomis vasaros dienomis būdavo rūpinamasi ir gyvuliais – saulei tekant gyvuliai būdavo išginami į ganyklas, o prieš pietus pargenami ir suleidžiami į tvartus ar pavėsį. Po pietų, karščiui atlėgus, gyvuliai vėl būdavo išginami į ganyklas.

Jei laukuose ar prie namų, kur būdavo laikomi gyvuliai, nebūdavo pavėsio, gyvulių galvos būdavo dengiamos baltomis paklodėmis ar marškomis. „Jas taip pat suvilgydavo vandenyje, kad garuodamas jis atvėsintų“, – pridūrė G. Kadžytė.

Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad per tvankumą ir karštį gyvuliai išties būdavo ginami pokaičio, nes juos puldavo bimbalai. „Gyvulius bimbalai labai puola tuomet, kai jie prakaituoja. Tas kvapas suerzina bimbalus ir jie puola gyvulius“, – aiškina L. Klimka.

Pasak etnologo, per kaitrą nebūdavo verčiami dirbti ir samdiniai – visi eidavo ilsėtis.

Etnologas L. Klimka įsitikinęs, kad į madą vasaromis turėtų sugrįžti ir lininiai drabužiai. „Anksčiau žmonės per karščius dėvėdavo drobinius drabužius, nes jie labai gera atspindi saulės šviesą vasaros karštyje. Tuo metu kūdikių lopšelius statydavo į pavėsį. Lopšys taip pat būdavo drobinis, perpučiamas vėjo“, – pasakoja etnologas.

Jis teigia ir šiandien karštomis vasaros dienomis dėvintis šiaudinę skrybėlę, kuri esą puikiai atspindi šviesą, o šiaudai joje yra supinti taip, kad gali vėsinti vėjas, todėl galva neprakaituoja.

Etnologės G. Kadžytės teigimu, vyrai dėvėdavo šiaudines skrybėles, o moterys – baltas skareles: „Vasarą žmonės nevaikščiodavo nepridengta galva, todėl ir plaukai buvo vešlūs, neslinkdavo ir neskilinėdavo taip, kaip dabar. Žiemą galva būdavo pridengiama nuo šalčio storesniais apdangalais, o vasarą – nuo karščio skarelėmis. Jei reikėdavo, moterys ant skarelių užsidėdavo ir šiaudines skrybėles.“

Pasak G. Kadžytės, senovėje lietuvių drabužiai buvo išties lengvi, lininiai.L. Klimka taip pat mano, kad vasariniai ir lengvesni drabužiai išties dažnai pamirštami: „Neretai rengiamės tautinius rūbus, bet užmirštame vasarinius. Vasaros metu apsirengiame vos ne žieminiais rūbais“, – stebisi etnologas.