Žmogui būdinga bijoti nežinomo maisto. Tai natūrali baimė, jos nereikia gėdytis. Visų pirma, ji išsaugojo gyvybes nesuskaitomai gausybei mūsų protėvių. Antra, mes vis vien jos neatsikratysime. Net seną televizorių išmesti nėra taip jau paprasta, ką jau kalbėti apie instinktus, ištikimai tarnavusius mums milijonus metų. Ir ne tik mums.

Natūralioje aplinkoje gyvūnai maitinasi labai nuspėjamai, jei nepasakyti vienodai. Tik nepasiruošusiam miestiečiui atrodo, kad gamta – begalinė pasiūla ekologiškai švarių produktų, nuo kurių akys raibsta. Iš tiesų, kiekvienai rūšiai pasirinkimas ribotas ir su nežinomu ėdesiu laukiniai gyvūnai susiduria gan retai.

Tačiau „retai“ nereiškia „niekada“. Ir tuomet bet kuris daugmaž protaujantis gyvis reaguoja į nepažįstamą maistą a priori kaip į nevalgomą. Ir tai labai protinga strategija. Jei esate gyvūnas, jokių kitų būdų ištirti produktus, tik išbandant ant savo kailio, neturite, o jis, tas kailis, šiaip jau brangus ne vien kaip atminimas. Tačiau gamta būtų gan nuobodi, jei lygiagrečiai nebūtų kilusios ir kitos strategijos.

Prieš šimtinę laukinių savanos beždžionių pastačius ugniakurą su čirškančiais virš anglių šašlykais, 99 šaukdamos išsibėgios, o viena, drąsiausia ir smalsiausia, įveiks baimę ir galų gale šašlyko paragaus. Ir jeigu jai patiks, kitą ugniakurą tarpusavyje sutaršys jau dešimt beždžionių. Pakartojus dar kelissyk, liks vos dešimt beždžionių, bijančių šašlykų. Ir tos dešimt bijos jų visada. Ir taip nė karto neparagaus.

Pilkųjų ir juodųjų žiurkių klanuose yra, sakytume, profesionalių bandytojų. Tai gyvūnai, sprendžiantys, galima valgyti tą ar kitą maistą, ar nevalia. Nuo jų ekspertinės nuomonės visiškai priklauso, pavyzdžiui, apnuodyto masalo sėkmė: jei ekspertas pauostė ir neėda – viskas, daugiau nei viena tos šeimos žiurkė prie masalo neprisilies.

Jei, prisižiūrėję filmo „Flipper“, laukiniam delfinui mesite žuvį, jis nė už ką jos neės. Net jeigu tai bus labai labai alkanas delfinas, o žuvis absoliučiai šviežia, jis veikiau nustips, nei ją ės. Delfinams negyvas maistas – tabu, net jeigu jis buvo gyvas vos prieš minutę. Ir delfinus lengva suprasti – jie milijonus metų evoliucionavo aplinkoje, kur negyvo valgomo maisto nėra.

Tačiau šis instinktyvus draudimas daugybei kainavo gyvybę, kai delfinus mokytasis laikyti nelaisvėje. Gyvūnų tiesiog nėjo pamaitinti ir jie dvėsė iš bado. Iki tol. kol žmonėms pakliuvo drąsus ir smalsus, kuris žuvį visgi suėdė – ir suprato, kad ji visai normali.

Žvelgdami į jį, pradėjo ėsti ir likusieji, todėl tarp prijaukintų delfinų tokio draudimo nebėra. Ir gyvena jie (normaliuose delfinariumuose, žinoma) daug ilgiau, nei gamtoje, be to, dar ir todėl, kad jiems duodamą žuvį iš pradžių smarkiai sušaldo, kad žūtų parazitai. Galima kiek tinkamiems svarstyti laukinio gyvenimo grožybes, tačiau neįsivaizduojate, kaip jį gali sugadinti kai kurie parazitai.

Ką jau ten delfinai. Jei duosite savo katei maisto, kuris, jos nuomone, keistai kvepia, jinai prie jo neprisilies. Bent jau iki tol, kol jo nesiims jūsiškis ne toks išrankus šuo. Tada katė gali mikliai persigalvoti. Ir kodėl nepersigalvoti – išbandyta su gyvūnais, šuo ėda..

Ši prevencinė nežinomo maisto baimė tarp gyvūnų pasiskirsčiusi nevienodai. Kiek­vie­no­je po­pu­lia­ci­jo­je yra ne­di­de­lė da­­lis ne­pa­len­kia­mų kon­ser­va­to­rių, ne­di­de­lė da­lis drą­suo­lių ban­dy­to­jų ir pa­grin­di­nė da­lis svy­ruo­jan­čių­jų ir stebinčiųjų. Taip, kol esate gyvūnai, kito būdo žaisti valgoma–nevalgoma nėra, tik remiantis savo baime ir rizika. Bet jeigu jau tapote žmogumi protinguoju, (o kažkas panašaus su mumis nutiko prieš keliasdešimt tūkstančių metų), jūsų arsenalas gerokai platesnis.

Tradicija, kultūra, mokslas – visa tai, ypač pastarasis, gali gan patikimai atsakyti į klausimą valgyti ar nevalgyti. Tačiau visam tam, ypač pastarajam, juokingai mažai metų, lyginant su mūsų pasąmoningomis programomis ir moraliai pasenusiomis adaptacijomis, glūdinčiose instinktų ir emocijų sferoje, t.y. iracionalioje. Ir, tiesiog remdamosi vyresniojo teise, nutildo proto balsą.

Todėl senovinių nuogąstavimų kilimo priežastys privalo būti menkai suprantamos ir sunkiai išaiškinamos. Neįmanoma pajusti iracionalią baimę racionaliai kenksmingai degtinei ar saldžiam gazuotam limonadui. Tas pats pasakytina ir apie radiaciją obuoliuose, sunkiuosius metalus grybuose, nitratus pomidoruose, kengūrieną, apsimetančią jautiena iš Australijos, ir gliuteną, kuris nežinia kas yra, tačiau rašo, kad reikia be jo.

O genetiškai modifikuotuose produktuose genai yra jau seniai. Ir šis stulbinantis faktas gali neutralizuoti iš karto keletą mūsų senovinių baimių – nuo nežinomo maisto baimės iki svetimo organizmo įsiveržimo siaubo. „Jei suvalgysiu bulvę su skorpiono genu, į mane paklius skorpiono genas – ir pasekmės gali būti siaubingos!“ Tačiau štai tailandiečiai valgo skorpionus su skorpiono genais – ir viskas jiems gerai. Koks skirtumas, virškinti juos taip, ar su bulvių garnyru?

Genai – tiesiog universalios detalės, panašios radiokonstruktoriaus kubelius. Perstačius juos kita tvarka, galimasukruti daug įdomių prietaisų – tačiau bomba iš jų nesigaus, kiek besistengtum. Žmonės jau tūkstančius metų žaidžia šiuo konstruktoriumi, išvesdami naujas veisles ir rūšis, ir šis procesas seniai neprimena Mičiurino pastoralių. Pavyzdžiui, pastarąjį pusšimtį metų viso pasaulio selekcininkai naudoja cheminę ir radiacinę mutagenzės stimuliaciją, proceso spartinimui. Todėl, kad bet kuri nauja rūšis iš esmės yra sėkminga mutacija ir nieko daugiau. O kokiu būdu ši mutacija atsirado, jokio skirtumo.

Be to, jei ilgai sėdėsime ant natūralaus kintamumo upės kranto, kartą pro šalį praplauks tiksli bet kokio modifikuoto organizmo kopija, atsiradusi gamtoje visiškai savaime. Bet sėdėti teks ilgai. Genų modifikavimas – būdas gauti norimą rezultatą greitai. Tradiciniai selekcininkai rinkdavo konstruktorių, mūvėdami suvirintojų pirštines, genų inžinieriai – chirurgų. Štai ir visas skirtumas.

Eugenija Timonova, projekto „Viskas kaip pas žvėris“, autorė

Komentarai (13)