Ar iš mūsų monstrus daro valdžia? Stanfordo eksperimento rezultatų peržiūrėjimas  (0)

Stanfordo eksperimentas tapo vienu iš garsiausių psichologijos istorijoje. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje psichologai akivaizdžiai pademonstravo, kaip valdžia gali paversti bet kurį žmogų despotu ir agresoriumi. Tai paaiškina policininkų, kalėjimų prižiūrėtojų ir kitų valdžią turinčiųjų piktnaudžiavimus. Tačiau nauji eksperimentai parodė, kad viskas sudėtingiau. Ne valdžia pati savaime iš žmogaus daro monstrą, o kalta konkreti sistema, pritraukianti į valdžią tuos, kurie linkę į smurtą ir agresiją.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

1971 metais buvo atliktas pats skandalingiausias ir žinomiausias tyrimas psichologijos istorijoje – Stanfordo eksperimentas. Jis parodė, kad bet kuris žmogus linkęs į smurtą ir agresiją. Iš žmogaus padaryti despotą gali valdžia. Jei žmogus ją gauna, tai anksčiau ar vėliau ima ja piktnaudžiauti ir palengva virsta tironu.Tai profesinė policininkų, prižiūrėtojų, apsaugininkų ir kitų valdžią turinčiųjų liga.

Galima pateikti daugybę tokį teiginį pagrindžiančių pavyzdžių. Buityje tai vadinama „apsaugininko sindromu“. Tereikia prisiminti apsaugininkus, stambiuose prekybos centruose apieškančius pagyvenusius žmones, kurie nežino, kad teisę tai atlikti turi tik policija. Vasarį skandalas Sankt Peterburgo „Magnit“ prekybos centre baigėsi 81 metų blokadą išgyvenusios moters, apkaltintos sviesto pakelio vagyste, mirtimi.

Prieš porą metų Rusijoje nuskambėjo keletas garsių skandalų, susijusių su policijos piktnaudžiavimu. Policininkai apkaltinti tikru kankinimu. Nuteistųjų teisėmis užsiimantys visuomeniniai judėjimai taip pat nuolat praneša apie piktnaudžiavimą iš policijos ar kalėjimų administracijos pusės.

Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad situacija ne visai tokia. Valdžia bet kurio iš mūsų monstru nepavers. Daug kitų eksperimentų parodė, kad daugelis, gavusiųjų valdžią, stengiasi ja nepiktnaudžiauti. Esmė yra susiklosčiusioje sistemoje ir mūsų lūkesčiuose. Jei visuomenė iš turinčio valdžią žmogaus tikisi agresijos ir despotizmo, būtent šiuos bruožus jis ir pareikš. Be to, minkšti, užjaučiantys žmonės tokioje visuomenėje neis dirbti į policiją ar kalėjimą. Kaip ir korupcijos atveju, smurtą gimdo sistema ir kultūra.

Apie Stanfordo eksperimento rezultatų peržiūrėjimą pasakoja rašytoja ir nuolatinė The New Yorker bendradarbė Marija Konnikova.

Stanfordo eksperimentas: kaip veikia „Liuciferio efektas“

Stanfordo eksperimentą 1971 metais atliko profesorius Philipas Zimbardo. Jis parodė, kad kalėjimo gyvenimo sąlygos gali pakeisi be kurį žmogų. Tai buvo vienas iš prieštaringiausių tyrimų, kuris dėl per didelio dalyvių žiaurumo tapo nebekontroliuojamas ir buvo nutrauktas anksčiau laiko.

Eksperimento dalyviai, eiliniai koledžo studentai iš vidurinės klasės, atsidūrę sumodeliuoto kalėjimo apsaugininkų ir kalinių vaidmenyse, jau p paros ėmė keistis. Apsaugininkai ėmė žeminti ir įžeidinėti kalinius, tuo tarpu kaliniai tapo nuolankūs ir beveidžiai, praktiškai nereikšdami protesto.

Eksperimentas taip sukrėtė žmones, kad pagal jį buvo sukurti keli filmai, o pats Zimbardo parašė mokslo populiarinimo knygą „Liuciferio efektas“ (The Lucifer Effect: Understanding How Good People Turn Evil), kurioje aprašė tyrimą. Šis eksperimentas įrodo, kad kalėjimo sąlygos žmogui daro milžinišką įtaką, versdamos jį keistis, kartais – kardinaliai.

Zimbardo tvirtina, kad pernelyg didelė valdžia gali padaryti žmogų diktatoriumi. Panašios buvo ir kitų eksperimentų išvados, pavyzdžiui, Milgramo eksperimento, atlikto dešimtmečiu anksčiau, 1961 m. ir publikuoto 1963 m.

Dėl visko kalta sistema

Problema ne tik ta, kad kiekviename žmoguje yra blogio potencialas, pasireiškiantis, vos žmogus atsiranda pozicijoje, kurioje gali žeminti kitus, bet ir ką žmones daryti skatina tokios organizacijos, kaip, tarkime, kalėjimai.

Stanfordo eksperimentas, nepaisant, regis, paprastų pradinių sąlygų, iš pat pradžių sukūrė aplinką, veikiančią dalyvių elgesį: paskesni „apsaugininkų“ ir „kalinių“ veiksmai didžia dalimi buvo susiję su tuo, kaip šie vaidmenys jiems buvo pateikti. Eksperimente buvo sudaroma tokia aplinka, kuri dalyviams stimuliavo griežto kalėjimo sąlygų modeliavimą.

Visų pirma, kai eksperimento dalyviai, vaidinę kalinius, pakliūdavo į „kalėjimą“, juos apžiūrėdavo, tikrindavo dėl utėlių, o po to aprengdavo specialiais marškiniais su numeriais, nežiūrint to, kad paprastuose Amerikos kalėjimuose nuteistieji tokios aprangos nenešioja. Tačiau, kaip, pasibaigus eksperimentui, prezentacijoje pasakojo pats Zimbardo, mokslininkai žinojo, kad kalėjime žmonės jaučiasi nuasmeninti, todėl apranga buvo tokio pojūčio perdavimo dalyviams būdas. Taip eksperimentas iš pat pradžių dalyviai „kaliniai“ atsidurdavo pažeminimo ir nuasmeninimo sąlygose.

Apsaugininkai, viena vertus, galėjo elgtis kaip tinkami, tačiau mokslininkai, irgi dalyvavę eksperimente kaip prižiūrėtojai (kuriuo buvo pats Zimbardo), nestabdydavo jų, jeigu pažeisdavo taisyklę, draudusią prieš kalinį naudoti jėgą. Apsaugininkai matė, kad yra stebimi ir galėjo neveikimą suprasti kaip pritarimą savo elgesiui. Be to, įtaką apsaugininkų elgesiui galėjo turėti ir supratimas, kad į juos žiūrima. Taip vienas dalyvis, buvęs apsaugininko vaidmenyje, po eksperimento sakė, kad sąmoningai vaidino savo vaidmenį, stengdamasis patikrinti, kiek ilgai „kaliniai“ kentės jo išpuolius.

Eksperimentui įtakos galėjo turėti ir dalyvi atranka. Viena vertus, jie visi vykdė įvairiausius testus, parodžiusius, kad psichinė jų būklė normali. Tačiau antra vertus, visi jie savanoriškai panoro dalyvauti eksperimente, kuris buvo pateikiamas kaip „psichologinis gyvenimo kalėjime tyrimas“. 2007 m. psichologai Thomas Carnahanas ir Samas McFarlandas publikavo tyrimą, kuriame parodė, kad pati skelbimo apie savanorių atranką Stanfordo eksperimentui formuluotė apsprendė, kokie žmonės į jį atsiliepė. Psichologai pabandė surinkti žmones dviem skirtingais skelbimais. Vienas jų tiksliai atitiko naudotą Stanfordo eksperimento dalyvių atrankai, o iš kito jie pašalino frazę apie kalėjimo gyvenimą. Taip buvo surinktos dvi grupės savanorių, kurios viena nuo kitos skyrėsi pagal daug testų. O būtent, atsiliepusieji į kvietimą dalyvauti eksperimente, susijusiame su kalėjimo gyvenimu, buvo labiau linkę į agresiją, avantiūrizmą, narcisizmą, makevializmą ir dominavimą visuomenėje. O šių dalyvių empatijos ir altruizmo rodikliai buvo žemesni, nei atsiliepusiųjų į mokslininkų pataisytą skelbimą.

Stanfordo eksperimento dalyvių elgesys irgi toli gražu nebuvo vienodas. Kai kurie „sargai“ buvo mažiau žiaurūs ir reiškė žmogiškumą, tuo tarpu kai kurie „kaliniai“ buvo pasirengę priešintis smurtui netgi grasinant uždarymu į vienutę.

Kitas eksperimentas: kalinių maištas

Kalėjimo sąlygose atsidūrusių žmonių elgesys galėtų būti kitoks, jei eksperimento pradinės sąlygos būtų kitokios. Tai savo tyrime, publikuotame 2011 metais, parodė psichologai Stephenas Reicheris ir Alexanderis Haslamas. Jie atliko savo eksperimentą, kurį filmavo BBC kanalas. Eksperimentas truko 8 dienas. Jame taip pat buvo sargai ir kaliniai, ir pirmieji galėjo bausti arba skatinti antruosius. Lygiai taip pat, kaip ir Stanfordo eksperimente, kalinių vaidmenį atlikę dalyviai, buvo suskirstyti į kalėjimo kambarius po tris. Tačiau kai kuriais aspektais šis eksperimentas skyrėsi nuo stanfordiškojo, o būtent, kad čia sargams nebuvo pateiktos taisyklės: jie patys turėjo sugalvoti, ką daryti, kad kalėjimas veiktų gerai.

Jau pačiomis pirmosiomis dienomis mokslininkai išvydo, kad apsaugininkai, kitaip nei nuteistieji, vienas su kitu nebendradarbiauja. Keletas sargų atsargiai panaudojo savo valdžią, tuo tarpu kaliniai spėjo sukurti vieningą bendriją.

Mokslininkai kasdien apklausdavo dalyvius, siekdami įvertinti jų jaučiamą solidarumą su kitais tą patį vaidmenį atliekančiais savanoriais. Apklausos rodė, kad apsaugininkų grupė darėsi vis atskiresnė, tuo tarpu nuteistieji vis labiau vienijosi. Jau ketvirtą dieną trys kaliniai surengė streiką. Vienas iš jų pietų metu šveitė lėkštę ant grindų, pareikalavo geresnio maisto, kitas pareikalavo duoti jam cigarečių, trečiasis paprašė medicininės pagalbos ir išgydyti ant kojos susidariusį paraudimą.

Apsaugininkai nesugebėjo sukoordinuoti veiksmų ir sureaguoti į šį maištą. Vienas iš jų netgi buvo pasirengęs duoti nuteistajam cigaretę. Todėl vis daugiau kalnių protestuodavo, ir galiausiai trys atsisakusieji paklusti kaliniai išsiveržė iš kalėjimo ir užėmė sargų kambarius. Kalėjimo režimas buvo visiškai sugriautas.

Šie tyrimai ne tiek prieštarauja Stanfordo eksperimento išvadoms kiek paaiškina jų reikšmę. Gali būti, kad problema, susijusi su kalėjimo ir panašių į jį režimų poveikiu, pasireiškia visai ne dėl to, kad kiekvienas iš mūsų potencialiai galime tapti autoritariniu prižiūrėtoju ar leidžiančiu save žeminti nuteistuoju. Eksperimento dalyvių elgesys buvo susijęs ne tiek su jų viduje esančiu potencialu, kiek su pradinėmis eksperimento sąlygomis. Todėl eksperimentas veikiau byloja tai, kad žmonių elgesį kalėjime ar bet kurioje kitoje organizacijoje didžia dalimi lemia tai, ko iš jų laukiama, ypač, jei tie lūkesčiai perduodami jiems iš viršaus. Mes veikiame taip, kaip to iš mūsų tikisi. Pakeitus tuos lūkesčius, pasikeis ir darbuotojų elgesys, kaip tai nutiko eksperimente su BBC.

Todėl pagrindinė Stanfordo eksperimento išvada yra ne tai, kad bet kuris žmogus linkęs į sadizmą ir tironiją, o tai, kad kai kurios įstaigos stimuliuoja tokį elgesį ir tikisi jo iš savo darbuotojų.


Вера Ерохина
bg.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(42)
(1)
(41)

Komentarai (0)