Jei žmogus būtų traukiamas juodosios skylės, jis temptųsi kaip guma, teigia astrofizikė Erika Pakštienė.

Pasak specialistės, jis temptųsi, nes traukimo metu padidėtų atstumai tarp atomų ir netgi pačiame atome.

– Kas yra egzoplaneta?

– Egzoplaneta – tai planeta, kuri skrieja aplink kokią nors nuo mūsų nutolusią žvaigždę, bet ne aplink Saulę, t. y. kitos saulės [žvaigždės] sistemos planeta.

– Apie pirmąsias planetas, tiksliau, kitus pasaulius mūsų visatoje (ir galbūt kitose visatose) prieš 400 m. pr. m. e. pradėjo kalbėti Demokritas, tačiau pirmoji egzoplaneta buvo atrasta, regis, tik 1992 m.?

– Taip. Iš tikrųjų vyksta ginčai, kada buvo atrasta pirmoji egzoplaneta. Kai kurie sako – 1988 m., kiti – 1992 m. Kadangi 1992 metais atrasta egzoplaneta skrieja aplink pulsarą, mokslininkai pareiškė, kad aplink pulsarą negali skrieti planeta. Taigi ji buvo paneigta. Pirmoji tikra planeta („51 Pegasi b“) prie kitos žvaigdės buvo atrasta 1994 m. Taigi egzoplanetos pradėtos atrasti ir tirti visiškai neseniai, truputį daugiau nei prieš 20 metų.

– Jūs esate astrofizikė. Kur yra Jūsų darbo vieta?

– Mano darbo vieta yra Vilniuje, kol kas – centre, paskui ruošiamės išsikelti į Saulėtekį. Turime savo kabinetą ir didžiąją darbo dalį praleidžiame prie kompiuterio.

– Taigi milžiniškų teleskopų savo kabinete neturite?

– Molėtų observatorijoje turime tris teleskopus. Didžiausias teleskopas yra 165 cm skersmens. Sakome, kat tai yra didžiausias teleskopas Šiaurės Europoje. Yra dar du mažesni teleskopai – 63 cm ir 35 cm skersmens.

– Kaip žinoti, ar vis dėlto kitos gyvybės egzistuoja?

– Kol mokslininkai neatrado kitos gyvybės, jie negali teigti, kad ji tikrai egzistuoja. Tačiau po truputį vis atrandama kažkokių įrodymų, pvz.: asteroiduose aptinkama DNR ir aminorūgščių sudedamųjų dalių, kurios galbūt galėtų suformuoti aminorūgštis ir DNR grandines ir kitose planetose. Visatoje organinės medžiagos yra pakankamai, kad iš jos susiformuotų gyvybė, bet, ar ji yra kažkur susiformavusi, to nežinome. Mes neturime įrodymų.

– O kas yra gyvybė?

– Šiandien gyvybę įsivaizduojame tokią, kokia yra Žemėje, kuri egzistuoja vandens pagrindu ir kuriai reikia Saulės šviesos, reikia šilumos.

– Kitaip tariant, gyvybę suvokiame tik pagal savo turimas žinias.

– Taip, kol kas – taip. Jas lengviausia įsivaizduoti ir lengviausia surasti [pagal savo turimas žinias]. Bet, žinoma, mokslininkai pafantazuoja, kad gyvybės galbūt gali egzistuoti ne tik vandens pagrindu, o pavyzdziui ir metano pagrindu, nes yra planetos, kuriose yra metano vandenynai, metano ežerai – taip, kaip Žemėje yra vandens ežerai ir vandenynai.

– Kaip Jūs manote, kas yra sąmonė ir ar ji miršta?

– Tai – turbūt klausimas ne asrofizikei, o veikiau filosofui.

– Bet, jei Jums užduočiau šį klausimą, kokie būtų pamąstymai?

– Sąmonė, manau, galbūt yra suvokimas, kas esi, kur esi, kas tave supa. Galbūt tai yra sąmonė.

– Ar sąmonė miršta?

– Na, to tikrai nežinau. Kaip astrofizikė, sakyčiau – taip. […]

– Kaip manote, koks yra šansas, kad kur nors, už Žemės planetos ribų, yra nežemiška civilizacija?

– Yra tokia Dreiko lygtis, pagal kurią galima apskaičiuoti, kokia tikimybė rasti kitą gyvybę ir kitą civilizaciją. Ji iš tikro nėra labai didelė. Pavyzdžiui, Paukščių Tako galaktikoje galėtų būti 10 civilizacijų, su kuriomis kontaktas mums yra įmanomas. O teorijų gali būti bet kokių, bet jos turi būti įrodytos. Buvo teorijos, kad Mėnulis yra tuščiaviduris, jo viduje egzistuoja kažkokia bazė ir kažkas ten gyvena, veikia. Bet tai yra tik teorija, niekas to neįrodė.

– O kaip Jūs manote?

– Esu įsitikinusi, kad Mėnulis nėra tuščiaviduris.

– Ar galite padėti suvokti, kaip yra, kad […] laikas – skiriasi, ir viena diena kitoje planetoje gali prilygti keleriems metams Žemėje? Kaip tai yra įmanoma?

– Laikas yra reliatyvus. Yra reliatyvumo teorija, teigianti, kad laikas neteka vienodai skirtingose visatos vietose, ir taip pat tas laikas priklauso nuo judėjimo greičio. Įsivaizduokime, kad atsirandame prie juodosios skylės. Juodoji skylė yra labai didelės masės objektas, labai didelio tankio. Galima sakyti, kad, jei mūsų Saulė susitrauktų iki aguonos grūdelio dydžio, mes turėtume juodąją skylę.

– Ji yra milžiniška ir plečiasi?

– Ne, ji nesiplečia, ji yra labai maža, bet jos masė – labai didelė, todėl ji viską į save traukia. Jos gravitacinė trauka yra tokia didelė, kad iš jos gravitacinio lauko negali pabėgti net ir šviesa. Šviesos spinduliai irgi įkrenta į tą juodąją skylę.

Taigi, jei astronautas atsiranda šalia tos juodosios skylės, jis pradeda į ją kristi. Ir, jei į juodąją skylę krenta kojomis į priekį, tai jo kojos yra traukiamos labiau, galva traukiama silpniau. Kojos ištįsta labiau nei galva.

Gravitacinio lauko tempiamas kūnas nesuplyšta. Jis tįsta dėka didėjančių tarpų tarp materijos sudedamųjų dalelių.  Laikas tuo momentu irgi teka visiškai kitaip. Iš šalies žvelgiant į astronautą, krentantį į juodąją skylę, atrodys, kad astronauto laikrodis tiksi vis lėčiau ir lėčiau, o jo kritimas į juodąją skylę – lėtėja. Laikas priklauso ir nuo gravitacinio lauko stiprio, ir nuo judėjimo greičio.

– O Žemėje taip gali būti?

– Jei iš Žemės išskrenda dvynys, tai, skrisdamas šviesos greičiu, jis visą laiką atrodys jaunas. O tas, kuris liks Žemėje, greitai pasens.

– Kaip būtų Marse? Jei vis dėlto mums pavyktų ten nusiųsti žmones ir sukurti civilizaciją, ten būtų senstama greičiau ar lėčiau?

– Manau, kad Marse didelio skirtumo nebūtų. Didžiausia problema Marse yra aplinkos sąlygos, ar žmonės ten apskritai galės egzistuoti, ar nebus per didelė Saulės radiacija […], ar cheminės medžiagos, esančios Marse, nepaveiks jų sveikatos ir pan.

– Ir pati kelionė iki Marso būtų labai sudėtinga?

– Taip, ir pati kelionė, nes ji užtruktų apie devynis mėnesius, gal – kiek trumpiau. Bet to visiškai užtektų, kad [keliautojus į Marsą] apšvitintų Saulės radiacija ir jiems netrukus pasireikštų pokyčiai organizme.

– Ar egzistuoja kitų planetų, kurios savo sąlygomis būtų panašios į Žemę, kitaip sakant, ganėtinai artimos Žemei – kaip dvynės? Ar yra planetų, kuriose galėtų gyventi žmonės?

– Ar yra dvynės, kol kas negalime pasakyti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokiu atstumu tos planetos skrieja aplink savo žvaigždę, kokio jos yra dydžio, galime daryti prielaidą, kad jose gali būti sąlygos, tinkamos gyvybei ir žmogui gyventi. Tai kitas etapas būtų išsiaiškinti, ar tose planetose yra tinkamos sąlygos.

Pirmas etapas buvo apskritai atrasti tokias planetas. 2009 m. buvo paleistas Kepler teleskopas. Jis ieškojo žemės tipo planetų gyvybei tinkančiose srityse, prie kitų žvaigždžių. O kitas etapas [suradus tokias planetas] jau būtų tirti jų atmosferą pagal spektrus ir ieškoti, kokios medžiagos yra atmosferoje: ar ten yra vandens, deguonies, anglies dvideginio, metano, kuris irgi lydi gyvybę.

– Ar iš tiesų mes visi pagaminti iš žvaigždžių? Ar taip galėtų būti?

– Taip, mes esame pagaminti iš žvaigždžių dulkių. Tikrai taip galima pasakyti, nes greičiausiai evoliucionuoja didelės žvaigždės. Jos savo gyvenimą baigia supernovos sprogimo būdu.

Supernovos sprogimo metu pasigamina didžioji dalis sunkiųjų elementų, kurie sudaro planetas, o tarp jų – ir mūsų kūną. Viskas, kas yra Žemėje, yra pagaminta žvaigždėse.

– Žiūrėdami į žvaigždes, jomis grožimės, bet gali būti, kad jos jau yra senų seniausiai mirusios.

– Taip, ypač tos, kurios yra nuo mūsų nutolusios, gali būti mirusios, nes vis dėlto šviesai reikia tam tikro laiko, kol ji atkeliauja iš žvaigždės iki Žemės. Ir tai yra labai įdomu, nes galime pažvelgti į savo visatos praeitį, tai, kaip ji atrodė prieš daugelį milijardų metų, kokios tada buvo galaktikos, kaip jos keitėsi, laikui bėgant, kaip evoliucionavo žvaigždės, kaip kito jų cheminė sudėtis. Seniau jaunos žvaigždės buvo mažai metalingos, o jaunos žvaigždės, kurios formuojasi dabar, daug metalingesnės negu kad senos.

– Ką tai reiškia?

– Metalingesnės reiškia tai, kad jose yra daugiau sunkiųjų elementų, t. y. visų tų elementų, tokių, kaip geležis, ir sunkesnių elementų, kurie pasigamino supernovų sprogimų metu. Iš tų dulkių, kurios lieka po supernovų, formuojasi naujos žvaigždės.

Ta medžiaga, iš kurios formuojasi žvaigždės, jau būna praturtinta sunkiaisiais elementais. Mes juos vadiname tiesiog metalais. Tai ir sakome, kad tos žvaigždės yra metalingesnės. Jos turi daugiau sunkiųjų elementų.

– Sakėte, kad, jei žmogus atsidurtų juodojoje skylėje, tai jį temptų, jo nesuplėšytų, o tiesiog temptų ir didėtų atstumai?

– Taip, didėtų atstumai tarp atomų ir netgi pačiame atome, tarp branduolio ir elektronų, t.y. visi atstumai – mikrodalelių mastu – didėtų. Žmogus tiesiog temptųsi kaip guma.

– Ar galima tvirtai sakyti, kad toje juodoje skylėje taip ir būtų? Jei taip, kokiais duomenimis remiantis? Juk žmogus nėra buvęs juodojoje skylėje.

– Tikrai nėra buvęs, nes, jei jis ten pabuvotų, jis nesugrįžtų. Na, galima sakyti, kad tai – tik teorija.

– O kas yra buvęs arčiausiai juodosios skylės? Ir koks tas atstumas?

– Na, šito nežinau, bet kiekvienos galaktikos centre yra mega juodoji skylė. Tik ji yra ne žvaigždinės prigimties. Bet galima sakyti, kad mūsų Saulės sistema būtent ir skrieja aplink milžinišką juodąją skylę. Žinoma, mūsų galaktikoje yra ir iš žvaigždžių susidariusių juodųjų skylių.

– Jei ta juodoji skylė, apie kurią skrieja Saulės sistema, imtų ir prarytų Saulės sistemą, […] ar visatai būtų koks nors pokytis?

– Visatai tikrai nebūtų pokyčio.

– Tai mes nesame labai reikšmingi?

– Tikrai nesame reikšmingi. Tai įvyktų tiesiog galaktikos viduje. Netgi sakoma, kad Andromedos galaktikai priartėjus prie  mūsų galaktikos ir susidurtų, galbūt net ir Saulės sistema nepajaustų šio susidūrimo.

Tiesiog atstumai tarp žvaigždžių yra tokie dideli, kad [žvaogždės] pralėktų viena pro kitą ir tiesiog susimaišytų, sudarytų naują masyvesnę galaktiką. Na galbūt kažkas, kažkur sąveikautų, galbūt atsirastų dvinarių ar daugianarių sistemų…

– O ar nebūtų taip, kad, dviems galaktikoms susijungus ir atsiradus daug daugiau žvaigždžių, Žemę išdegintų ta šviesa? 

– Turėtų ta kita žvaigždė labai arti prie Žemės priartėti, kad galėtų ją išdeginti. Bet kadangi atstumai yra tikrai dideli, jei Saulės sistema nepagautų kažkokios kitos pro šalį lekiančios žvaigždės, Žemei nebūtų jokios įtakos.

– Jei NASA skelbia naujienas apie juodąsias skyles ar egzopalanetas, kartu su ta naujiena dažnai būna ir iliustracija, spalvingas paveiksliukas. Tai pagal ką jie yra piešiami?

– Paprastai, kai stebima planeta, yra nustatomos sąlygos tos planetos paviršiuje: kokia temperatūra, koks paviršius, kokia medžiaga, ar ta medžiaga yra išsilydžiusi, ar ji yra kieta. Tuomet dailininkas pagal tą aprašymą sudaro planetos fotorobotą ir ją nupiešia. Ji galėtų atrodyti taip, kaip jis įsivaizduoja, bet tai nereiškia, kad ta planeta taip ir atrodo.

– Yra tekę skaityti pirmųjų mokslininkų, kurie pradėjo dirbti su egzoplanetomis, pasakojimus, kad kolegos iš jų net juokdavosi, atseit tai buvo kažkas nerealaus. Kaip manote, kodėl mums, žmonėms, yra svarbi egzoplanetų paieška?

– Manau, kad žmonės iš prigimties yra smalsūs, ieško naujovių. Be to, kaip žmogus ieško žmogaus, draugo, taip ir civilizacija nori surasti kitą civilizaciją. Galbūt įsivaizduoja, kad jos galėtų tarpusavyje bendrauti, galbūt bendradarbiauti. Aš taip manau. […]

– Kiek egzoplanetų dabar maždaug yra žinoma?

– Dabar jau tikrai žinoma daugiau nei tūkstantis.

– Koks Jūsų požiūris į religiją?

– Viskas priklauso nuo to, kokie žmonės tą religiją kuria ir skleidžia. Jei žmogus tikintis, nebūtinai jis yra religingas, ir atvirkščiai, religingas žmogus nebūtinai gyvena pagal dėsnius, pagal kuriuos turėtų gyventi.

– Bet, kalbant apie Dievą, ar teisingas būtų teiginys, kad kiekvienas mokslininkas, jei giliau domėtųsi savo sfera, galiausiai prieitų prie atsakymo, kad greičiausiai Dievas yra?

– Už visus mokslininkus negaliu atsakyti. Bet vėlgi, kalbant apie Dievą, kol nėra įrodyta, kad jo nėra, negali sakyti, kad jo iš tikrųjų nėra. Ir atvirkščiai.

– Ar vyksta tyrimai, kad būtų įrodyta, jog Dievas yra arba jog jo nėra?

– Kalbant apie Dievą, tokių tyrimų nežinau, bet, kalbant, tarkime, apie sielą, buvo tyrimai, kai svėrė žmogų prieš mirtį ir iškart po mirties. Jo masė lyg sumažėdavo po mirties, taigi padarė prielaidą, kad dalis tos masės išeina sielos pavidalu – kaip energija. O kaip yra iš tikrųjų, nežinau. Tai nėra mano sritis. […]

– O ką manote apie mūsų planetą Žemę?

– Na, mūsų planeta yra tikrai labai graži, žavi ir dosni žmonėms. Žmonės turėtų ją tausoti ir džiaugtis, gyvendami joje.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Richardas Jonaitis

Komentarai (7)