Netikėtos didžiulio tyrimo išvados: dauguma pasaulio mokslininkų yra religingi arba bent jau pripažįsta Dievo buvimą

Paaiškinimas paprastas: tikinčiuoju tampama pirmiausia, o tik po to mokslininku (na bent jau pagal galimybes tapti). Manau nagrinėdami atvirkštinį variantą (kaip mokslas privedė prie dievo), rezultatai būtų kur kas blogesnidievo naudai.

Straipsnio gale rašo, kad kai kur tikinčių mokslininų procentas yra didesnis nei tikinčiūjų procentas visoje populiacijoje, taigi tamstos teiginys nėra teisingas.

Dievo formu yra milijonai... Kuria cia taip stengiates, ateistai, atmesti?

Ne tikinčiųjų, o religingų. Rytų Azijoje yra skirtumas.

Kas tas Rice? Kiek rimtas šis tyrimas. Koks iš tiesų jo kontekstas. Check. O tada jau galim balbatuoti. Nes kol kas tai tik epizodas iš geltonos spaudos.

apskritai nėra ryšio tarp religijos ir mokslo (išsilavinimo).

Ateistai, tame tarpe ir aš supranta religijų dievą, kaip visko, kas tik egzistuoja kūrėją, tą patį, patį, pačiausią kuris yra aukščiausime levelyje ir jį neigia loginiais argumentais. Dėl žemesnių levelių dievų/dievybių, tai nėra ka čia išvis vargintis diskutuoti. Beto kažkokio reiškinio/teorijos/dievo įrodymo našta krenta ant bandančių įrodyti, kad tas dievas egzistuoja, kol to nėra įrodyta, ateistai, net neturi ką paneigti ir krapšto nosį, kol iš tikinčiūjų pusės bus svaresnių įrodymų, nei tūkstančius kartų perrašytos ir į daug kalbų verstos pasakų knygos.

.

Pieva. Mokslininko apibrėžimas yra matyt per platus ir bet kokie nuskretėliai gali pasivadinti mokslininkais, žymesni ir kažko pasiekę moksle žmonės kaip taisyklė dievu netiki. Na o ant popieriaus tai mes visi esame tikintys ir tik labai nedidelė mažuma nepatingi eiti išsirašyti, man asmeniškai nuo to nei šilta nei šalta. Savaime aišku į jokį žmogaus sukurtą dievą netikiu, toj pačioje biblijoje yra pilną teiginių, kurie prieštarauja patys sau ir tt. Vienintelį dievą, kurį užskaityčiau tai būtų, jei mūsų visata yra simuliacija ir tada automatiškai tos sukurtos simuliacijos kūrėjai pagal apibrėžimą tampa mums dievais. Aplamai turiu pora labai religingų giminaičių tai jie kartais užknisa, nes mėgsta visur savo dievą kišti ir kas trečiam sakinyje būna žodis "dievas". Kažką diskutuoti tą tema su jais yra tiesiog neįmanoma visi tavo argumentai tuoj pat paneigiami, "viena bobutė matė..." arba "... knygoje parašyta" lygio argumentais" ir tt.

Viskas prasidėjo arba sąmoningai arba įvyko stebuklas. Ir viena, ir kita mokslas nei paneigė, nei įrodė. Taip, kad moksliniu požiūriu abu variantai galimi.

Kažin. Pasak tikinčiųjų, tos sistemos ženklų yra apstu. Pvz., gimė vaikas, daktarai išgydė nuo vėžio, laimėjau loterijoje ir pan. Apskritai paėmus, tokia sistema tikrai galėtų būti mokslinių tyrimų objektas. Mokslininkai mėgintų nustatyti dievo matmenis ir buvo vietą, gal atrastų kokios paralelinės visatos įrodymų, teoretizuotų, iš ko jis sudarytas, iš kur kilo ir kokia jo galėtų būti ateitis. Jei egzistuotų siela ir pomirtinis gyvenimas, fizikai būtinai leistųsi į pragaro ir rojaus paieškas, mėgintų nustatyti matematiškai tikslius sielų skirstymo kriterijus. Galbūt būtų galima manipuliuoti šios sistemos formule ir iš pragaro ištraukti pasmerktas sielas… Taip, kaip suvokiant fizikos dėsnius, galima nuskristi į kitas planetas ar bent jau jas iš arti patyrinėti vizualiai. Su religiniais dalykais nėra nieko panašaus. Jie pagrįsti abstrakčiais, netiksliais, nedėsningais ir nuo žmogaus kultūros priklausančiais kriterijais. Religiniai dalykai egzistuoja grožinės literatūros plotmėje ir yra nagrinėjami panašiais principais. Kitaip tariant, fizikos, matematikos, biologijos ir t. t. vadovėliuose nėra dviprasmiškų, paslaptingų, užslėptų minčių – realybė aprašoma kuo objektyviau. O tiek Biblijoje, tiek per literatūros pamokas / paskaitas nagrinėjamuose romanuose simbolių ir dviprasmybių yra apstu.

kai suplakama ir religija, ir tikėjimas, ir dvasingumas į vieną krūvą kas yra visiškai skirtingi dalykai- va tada ir gaunasi ir procentas nemažas, ir skaičiai gražūs.

Iš kur žinai kad suplakami? O kaip ir kodėl tu juos siūlytum atskirti? Man atrodo, kad tyrimo tikslas pakankamai aiškus, rezultatas irgi. Nereikia čia visokių "lia lia lia" išvedžiojimų, su tuo kas ką suplakė ar nesuplakė.

Nes pvz budizme yra grynas dvasingumas ir ten jokio dievo nera. Krikscionybej nera jokio dvasingumo, bet ten gryna bobuciu religija su dedule skraidanciu ant debesu, kuri taip megstat dergti. Kabalizme isvis tik kurinyjos misterija aiskinama. Dar koki acid-head'a pasigauk tai isvis nusprogsi nuo naujos informacijos. Tad tie trys zodziai nera sinonimai.

Man tai nei tikslas, nei rezultatas nėra aiškūs, nes nėra originalaus šaltinio. O jei tas šaltinis tiek pat išsamus, kaip ir šitas straipsnis, tai jo vertinė nulinė.

Bėda tik ta, kad tikintys tiki dėl to, kad kažkas kažkada parašė, kad pažino tą aukštesnę sistemą, ką jau kalbėti apie tai, kad didelė dalis tikinčių teigia turintys asmeninės patirties "jaučiant" dievą, todėl tavo argumentas nieko vertas, nes patys tikintys su juo nesutiktų.

Žaidimo herojus neturi laisvos valios, o žmonės pagal tikinčiųjų dogmas turi. Tavo pavyzdys būtų prasmingas tik sukeitus objektą su subjektu, t. y. ne žmonės negali pažinti biblinio dievo, o būtent biblinis dievas negali pažinti žmonių. Biblinis dievas atitinka visus kompiuterinio žaidimo personažo kriterijus. Žmonės jį kontroliuoja (interpretuoja) kaip tipišką marionetę.

Taip, pritariu. Šitą analogiją ir aš dažnai naudoju. Toks santykis gan gerai iliustruoja kaip esmingai galėtų skirtis alternatyvios realybės formos. Tačiau, žmonės, kurie nesistengia plačiai mastyti, jie veja net tokią mintį, kad taip galėtų būti. O čia ir slypi visa esmė, kuri galbūt bandoma parodyti šiuo tyrimu. Juk daugelis fizikų kelia hipotezes, kad ši mūsų "realybė" visgi tėra iliuzija, kurios šydo mes niekaip nesugebam praskleisti. Tokio sąmoningumo žmogui nesunku įsivaizduoti, kad gal iš tiesų esame uždaryti "simuliacijoje", o anapus simuliacijos pagrįstai galėtume tikėtis sutikti ir matricos simuliuotoją...

Tai tvarkoj. Nematau tame jokio prieštaravimo. Įsivaizduok, kad sukūrei kompiuterinį personažą, kuris yra pilnai sąmoningas, save suvokiantis, tik ne iš ląstelių, bet iš pikselių. Herojaus intelektas su laiku auga. Tu nenori jo pilnai kontroliuoti, nes jis turi formuotis savo intelekto pagalba, kitaip jis bus tik įrankis. Bet tu nenori ir kad jis be laiko, nepasiekęs kažkokio "čekpointo" susinaikintų. Kadangi pats savęs negali niekaip perkelti į HDD, tu kuri veikėjo aplinkoje įvairius hintus, kurie leistų tam herojui orientuotis jo egzistenciniuose tiksluose arba probleminiuose pasirinkimuose. Jei pamatai, kad milijonas tavo sukurtų personažų vystosi ne ta linkme, tu gali imtis priemonių, sukurti specialiuosius, riboto savarankiškumo personažus (pranašus), kurie likusiems herojams perduotų įspėjančią informaciją, pikseliniam pasauliui surašytų taisykles, išgyvenimo script'us. Tuo tarpu, mastantys pikseliniai herojai, kurie stengiasi laikytis normų, vis dažniau pastebi, kad jų terpėje pasitaikantys hintai turi kažkokią logiką, planą (Dievo pajautimas). Įsivaizduokim, įtikėjęs specialiųjų veikėjų pateikta informacija, herojus ima suprasti, kad jo veiksmai galbūt yra stebimi, tuomet ima megzti kontaktą su žaidimo kūrėju ieškodamas pagalbos. T.y. ima "melstis", dėstyti savo pageidavimus susijusius su tolimesniu tobulėjimu ar išlikimu. Tuo metu, žaidimo kūrėjas būdamas kitoje erdvėje ir kitame laike ima svarstyti, ką galima ir ką reikia padaryti pikselinio pasaulio priemonėmis, kad savam herojui padėti ir ar jam to iš tiesų reikia. Bet ateina diena, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių piksleinis herojus miršta, t.y. pertraukiamas ryšys tarp sukauptos intelektinės informacijos ir pikselinio 3D modelio. Tada, žaidimo kūrėjas, matydamas, kad herojus pakankamai subrendo, jo sąmonę/intelektą perkelia į kitą terpę duodamas, nebe pikselinį, bet kitos, tobulesnės substancijos kūną.