Šiame sąraše apžvelgiamos nesvetingos vietos, kuriose, nepaisant gamtos priešiškumo, žmonės vis vien įsigudrina gyventi. Nuo užšalusių dykrų iki neįžengiamų džiunglių ir veikiančių ugnikalnių – kur bepažvelgsi, rasi žmonių.

Cookas buvo pastatytas 1917 metais kaip geležinkelio stotis traukiniams pasipildyti kuro ilgiausioje pasaulyje – 478 km – tiesioje geležinkelio atkarpoje, pačioje šalies dykrų širdyje, maždaug už 826 km nuo artimiausio Port Augusta miestelio.

Cooke yra viena veikianti parduotuvė, atidaroma tik kai yra numatomas traukinys, bet privatizavus traukinių kompanijas, to prisireikia vis rečiau ir miestelis dabar suteikia nakvynę mašinistams neplanuotais atvejai ir laiko medicinos įrangą, jei nutiktų traukinio avarija.

Cooke karšta ir sausa, tad visi ankstesni bandymai auginti medžius ir daržoves nepavyko, o tai reiškia, kad visas maistas turi būti tiekiamas traukiniais. Kadaise, kai miestelis buvo aktyvus, vanduo buvo pumpuojamas iš po žemės, bet dabar miestelį namais tevadina keturi gyventojai, tad vanduo irgi pristatomas traukiniu, o tai reiškia, kad kitu atveju ši vieta būtų visai netinkama gyvenimui – be vandens, maisto ir gamtos išteklių.

La Rinconada garsėja kaip aukščiausiai esantis miestas pasaulyje, įsikūręs žaviuose Pietų Amerikos Andų kalnuose. Šis grubiai suręstas kalnakasių miestelis pastatytas ant ledyno (!) 5100 metrų aukštyje virš jūros lygio. Norintys aplankyti La Rinconada, turi įveikti siaurus kalnų kelius, stingdantį šaltį ir neišvengiamą kalnų ligą.

Sako, kad dauguma žmonių ilgam La Rinconada neapsistoja dėl jo neįtikėtino nuošalumo, tačiau aukso vilionės pritraukia nepasiturinčius iš visų Pietų Amerikos kampelių, tad miestelis sėkmingai gyvuoja ir toliau.

Motuo yra 30 550 km² džiunglės pietinėje Himalajų kalnų pusėje. Kadangi tai vienintelė Kinijos apskritis, kurioje nėra kelių ar autostradų, keliautojai iki paslaptingosios apskrities iš artimiausių kaimų per pakabinamus pėsčiųjų tiltus turi kulniuoti keturias dienas.

Prieš trisdešimt metų bandyta nutiesti kelią į Motuo. Magistralė išsilaikė dvi dienas, kol žemės nuošliaužos ir nenuspėjama laukinių miškų gamta užgožė konstrukciją.

Nors derlingu metu gausu šviežių vaisių ir laukinių gyvūnų, kitu laiku čia gauti konservuoto maisto nepavyktų, o ir medicinos priežiūros čia nėra, tad gyventi šioje izoliuotoje vietovėje nelengva. Laimei, darbininkus vežiojantis transportas į regioną motociklais pristato medicinos prekes ir maistą, nepaisydami lietaus, purvo nuošliaužų, tankių miškų, dėlių ir nuodingų vabzdžių, užtikrindami ~10 000 vietinių Menba ir Luoba etninių grupių gyvavimą.

Antarktida, be abejo, yra viena iš atšiauriausių vietų, kuriose namus gali įsikurti žmonės (ar pingvinai). 98 % kontinento dengia ledas ir pusę metų čia tvyro tamsa. Čia nėra natūralių maisto išteklių žmonėms, nėra medžių ar akmenų statybai, ir spiginantis šaltis gali nužudyti. Tad nekeista, jog Antarktidoje nėra vietinių gyventojų.

Tačiau nuo XIX amžiaus daug mokslinikų ir tyrėjų mokslo tikslais praleido lediniame žemyne ne vieną mėnesį. Iš atgabentų medžiagų jie pastatė bazes ir gauna atsargas krovininiais laivais. Dabar Antarktidoje veikia >65 tyrimų stotys, daugelyje kurių kiaurus metus gyvena žmonės. Antarktidos gyventojų skaičius kinta nuo 4000 vasarą iki 1000 žiemą, o vasarą dar atvyksta 40 000 turistų.

Pompėja yra viena iš žymiausių archeologinių vietovių pasaulyje, jei ne pati žymiausia. Po šalia stūksančio Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo 79 metų rugpjūčio 24 dieną, Pompėją ir kaimyninį Herkulanumą visiškai užklojo lava nužudžiusi visus ten buvusius. Lava išsaugojo žmones ir statinius, taip suteikdama istorikams ir archeologams neprilygstamą galimybę pažvelgti į kasdienį romėnų gyvenimą. Be to, paaiškėjo, kad miestą ir anksčiau ne vieną kartą jau buvo niokoję ugnikalnio išsiveržimai ir žemės drebėjimai.

Žmonės liko čia gyventi dėl derlingos Pompėjos žemės, ir apie 25 tūkstančius tebegyvena ir dabar. Pompėja tikrai nėra tinkama vieta gyventi žmonėms – ypač turint omeny, kad vėliau įvyko dar du aukų pareikalavę ugnikalnio sprogimai: vienas 1906 metais, pražudęs šimtą žmonių, ir 1944 metais, nušlavęs tris mažus miestelius. Laukiama naujų katastrofų.

Múli yra mažas miestelis Farerų salose (pusiaukelėje tarp Islandijos ir Norvegijos) su keturiais gyventojais. Farerų salos garsėja nenuspėjamu oru, liūtimis, rūkais, sniegu ir visais metų laikais talžančiomis vėtromis. Múli supa nykus gamtovaizdis su mažai augalų ar gamtinių medžiagų, kuriuos žmonės galėtų naudoti. Tai reiškia, kad iki 1989 metų, kol nebuvo nutiestas kelias, jungiantis su Norðdepilu, atsargas reikia skraidinti sraigtasparniu ar plukdyti valtimis iš didesnių miestelių.

Vasarą Múli kiaurą parą šviečia saulė, o žiemą didžiąją dienos dalį būna tamsu. Tai, ir dar 691 kilometras iki Islandijos, labai apsunkindavo būtį ir buitį Múli gyventojams, kuriems elektra buvo įvesta tik 1970. Bet dabar dauguma gyventojų iš ten pasitraukė, palikdami keturis gyventojus vienus nuošaliame tuščiame mieste vaiduoklyje.

Verchojanską vietiniai gyventojai, kurių yra apie pusantro tūkstančio, laiko šalčiausiu miestu pasaulyje. Atsižvelgiant į tai, kad žiemą lauke -40℃ ar -50℃ įprastas dalykas, nesunku įsivaizduoti kodėl jie savinasi tokį titulą.

Faktas, kad šias vietas kadaise caras – paskui ir Sovietų Sąjunga – naudojo trėmimams, rodo tikėtinas gyvenimo čia sąlygas. Pagrindinis vandens šaltinis, Jana, būna užšalusi didžiąją metų dalį, o nuo rugsėjo iki kovo šviesu būna maždaug penkias valandas per parą. Be elnininkystės, nelabai kokios veiklos esama ir miesto gyvenimą antraip nepakeliamomis sąlygomis palaiko vietinis oro uostas ir prieplauka.

Maldyvai yra tropinių salų grupė, išsidėsčiusi maždaug 400 km į pietvakarius nuo Indijos. Tai maždaug 328 500 žmonių namai ir kasmet ten apsilanko apie pusę milijono turistų. Puikiausiais paplūdimiais, nuošaliais nameliais, žvejyba, populiariomis nardymo vietomis ir tropinės vasaros orais pasižymintys Maldyvai labiau garsėja kaip medaus mėnesių, o ne sunkaus išgyvenimo vieta.

Tačiau mokslininkų nuomone, Maldyvams nedaug laiko liko — 2005 metais atliktas įvertinimas parodė, kad dėl koralinių rifų kasinėjimo aplinkiniuose vandenyse, padaryta nepataisoma žala apsaugai nuo potvynių. Tai reiškia, kad cunamiai (čia vykstantys gan dažnai) kaskart darys vis didesnę žalą. Dėl 2004 metais atoslūgio metu įvykusio cunamio dešimtadalis salos liko negyvenama ir smarkiai nukentėjo trečdalis gyventojų.

2008 metais išrinktas Maldyvų respublikos prezidentas Nasheedas pradėjo kaupti evakuacijos fondą, tad stipraus potvynio atveju visi gyventojai galės būti evakuoti į šalimais esančią Šri Lanką ar Indiją — tai rodo, kad šioms vaizdingoms saloms kylančią grėsmę gyventojai vertina rimtai.

Javos sala yra daugiau nei 120 milijonų žmonių ir dvidešimt dviejų aktyvių ugnikalnių prieglobstis. Merapi kalnas yra vienas iš tų ugnikalnių ir per pastaruosius šimtą metų jis išsiveržė šešiasdešimt kartų — naujausias išsiveržimas įvyko 2010. 1994 metais karštos dujos sudegino šešiasdešimt žmonių, per 1930-ųjų išsivežimą, sprogus lavai, ~13 kilometrų spinduliu, skaičiuojama, žuvo 1000 žmonių. Dabar septynių kilometrų spinduliu nuo Merapi vulkano gyvena ~200 000 žmonių.

Jei kalnas sumanytų sprogti, pasekmės būtų liūdnos, bet kaip ir visų panašių vulkaninių rajonų atveju, kalnus supa derlinga žemė, sulaikanti ūkininkus šalia šios laikrodinės bombos.

Minqin apskrityje gyventi nesmagu. 1999 metais čia gyveno ~281 800 žmonių, o, manoma, skaičius išaugo iki daugiau nei 2 milijonų. Tai užkrovė nepakeliamą naštą miestą išlaikančiai Shiyang upei, kuri dėl aukštupyje išplėtoto naudojimo drėkinimui visiškai išdžiuvo.

Tai, ir geografinė padėtis padėtis tarp Tengger ir Badain Jaran dykumų, kasmet apskrities vidun pasislenkančių per 10 metrų, privertė valdžią perkelti žemės netekusius ūkininkus. Likus vos 150 km² derlingos žemės, artinantis dykumoms, trūkstant vandens ir gyventojus iškeliant iš miesto, Minqin pasmerkta visiškam ištuštėjimui.

Rebekah Day
listverse.com

Komentarai (4)