Blaivus požiūris į religiją: nė vienas jaunas žmogus Islandijoje netiki, kad Žemę sukūrė Dievas

Ir teisingai. Lietuviai taip pat beveik visi krikščionys, bet galiausiai pasirodo, kad tik formaliai. Vienas netiki, kitas nežino, trečias neturi nuomonės. Retas kuris užsiima didžiausios pasaulinės sektos skatinama aktyvia praktika. Keista kaip žmonija dar neišaugo iš to amžiaus kaip pasakomis tikima.

Turiu giminaičių, kurie nuoširdžiai tiki, tai jei tenka susitikti norom nenorom kalbos nukrypsta į religiją ir jie pradeda užknist visus aplink su tom kalbom. Šiaip jei ne tos kalbos apie religiją būtų labai normalūs žmonės - linksmi mėgsta pajuokauti, aktyvūs. Iš dalies sakyčiau gal kažkiek ir padėjo jiems religija, nes buvo tam tikrų laba didelių sunkumų ir po to jie tapo labai religingi ir kartu laimingi. Tik jie nepripažįsta mūsų tipinės bažnyčios, tiksliai nežinau kaip viskas, bet berods einą į tokią ten kur kunigas realiai bendrauja su žmonėmis, dainuoja visi kartu berods ar kažkas.

Protestantai ar pnš., tokius dauguma vadina sektantus, ale blogiu jie ten užsiiminėja, matai, iš bažnyčios verslo tada bėga nemažai, tai reik kažkaip rūpinti savu verslu.

religija yra gerai, bet tik iki tam tikro lygio. Pats esu netikintis, esu labiau mokslo žmogus ir visos tos Dievo teorijos man nepriimtinos. Tačiau negaliu paneigti, kokią naudą davė visas tas religingumas. Daugumos mūsų moralinės normos yra grįstos religijomis, kurios daugiau mažiau visur vienodos (bent jau pagrindas). Visas tas dangaus ir pragaro tikėjimas pristabdė žmones nuo visiško nužmogėjimo ir sulaukėjimo.

Kaip nekeista, bet paprastai kuo vargingesnė šalis, tuo labiau tikinti religijomis. Ir priešingai, kuo valstybėje geresnės sąlygos įgyti mokslą, turėti laisvalaikį, įsigyti knygų, tuo religijos patiria didesnius nuosmukius.

Klįsti. Moralinės normos yra ne religijomis paremtos. Išsivysčiusi visuomenė neprivalo kažkuo tikėti, kad suvoktų kas yra amoralu, o kas ne. Atvirkščiai, religija gali būti priemonė kontroliuoti dideles grupes žmonių ir siekti tam tikrų tikslų, kurie netelpa moralinėse normose, bet pagrindžiama kilniu tikslu, o religijos iškraipomos ir visaip interpretuojamos.

aš ir nesakau, jog privalo. Imkim kad ir 10 Dievo įsakymų. Du iš jų įtraukti į beveik kiekvienos valstybės įstatymus (nežudyk, nevok, netgi ir ne krikščioniškose valstybėse), Švęsk sekmadienį- daugelyje kultūrų tai nedarbo diena (išskyrūs kai kurios specialybės), Gerbk savo tėvą ir motiną, Nepaleistuvauk, Nekalbėk netiesos, Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters, Negeisk svetimo turto- šie įsakymai yra tarsi pagrindas mums visiems. Aišku, ne visais jais vadovaujames, nes patys pasirenkame prioritetus. Bet negali teigti, jog šie įsakymai nedarė jokios įtakos šiuolaikinei visuomenei. Jei vis dar manai, jog klystu, tuomet pasakyk, iš kur mūsų dabartinės moralinės normos kilusios? Taip, religija iš tikrųjų yra priemonė kontroliuoti dideles grupes žmonių. Ir taip, religijos smarkiai išsigimė, prarado tai, ką turėjo pačioje pradžioje.

Ar kartais nemaišai priežasties su pasekme? Tarpusavio bendravimo, moralės normos yra būdingos visiems padarams ir visoms kultūroms – taip buvo iki atsirandant homo sapiens ir jau tikrai iki atsirandant organizuotai religijai.

Kai pagalvoji – visas mūsų gyvenimas pastatytas ant to niuansėlio – mūsų įsitikinimo, kad kažkas yra tikra. Aš, pvz., labai daug žinau apie Japoniją, nors niekada ten nesu buvęs. Mane išmokė, kad yra tokia šalis, žinios apie ją daugmaž sutampa su mano įsivaizdavimu, kaip veikia pasaulis. Kas nutiktų, jei kas nors man ateitų ir pasakytų: „Žinai, tau visą gyvenimą melavo. Tokios šalies nėra. Visa informacija apie ją yra sufabrikuota“. Žinoma, Japonijos egzistavimo faktas nuo to nepasikeis, bet galbūt pasikeis mano požiūris į ją. Ir tuomet aš jau priimsiu kitokius sprendimus. Pvz., kai kelionių agentūra siūlys pirkti brangų bilietą į Tokiją, aš ją kaltinsiu melagyste ir pan. Nors aš čia įsitikimus pavadinau „niuansėliu“ (nes jie neturi jokios įtakos realybei), jie formuoja mūsų gyvenimus. Melaginga informacija gali būti priimama kaip teisinga, teisinga – kaip melaginga. Situacija tampa dar sudėtingesnė suvokus, kad tarp melo ir tiesos yra begalybė tarpinių variantų. Yra ištisų žmogaus veiklos rūšių, kurios pagrįstos fikcijos kūrimu. Kas būtų, jei labai daug žmonių būtų įsitikinę, kad „Žiedų valdovas“ – tai istorinė dokumentika? Pvz., labai daug žmonių įsitikinę, kad „Kristaus kančia“ yra būtent toks filmas. Čia mums diskutuojant šia tema šis niuansas yra labai svarbus, bet iš kūrinio perspektyvos tai mažai ką keičia. Štai tokiam kontekste atsiranda religija. Literatūra, meninė kinematografija, religija ir kt. yra panašios apgavystės formos, tačiau religija ypatinga tuo, kad jos skleidėjai yra tyčia nutrynę ribą tarp realybės ir fantazijos. Nuo to tikrovė nesikeičia, bet keičiasi žmonių požiūris į ją. Lygiai tą patį galima pasakyti apie visokias homeopatijas ir gydymą kraujo nuleidimu, kai šitos ribos nutrynimas neša dar ir ekonominį pelną. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad šių idėjų skleidėjai žino, kad meluoja. Manau, kad į tikinčiuosius reikia žiūrėti su atjauta, – tai tiesiog yra apgauti žmonės.

Tu gal juokauji... Krikščionybės suklestėjimo laikotarpį istorikai vadina tamsos amžiais Tik po renesanso, kai susiskaldė krikščionys, reikalai pradėjo taisytis.

Manau ne nuo to galo pradedi analizuoti moralinių normų kilmę. Net šimpanzės turi savitas moralines normas, simpatija, altruizmas, prisirišimas, bendruomenės, užuojauta, konfliktų sprendimas, taikos palaikymas ir t.t. Tai yra išsivystę evoliucijos eigoje, nes tokios savybės padidina išgyvenimo šansus. Panašiomis temomis yra neblogas video kanalas youtube: https://www.youtube.com/playlist?list=P ... 91CFFEFEA6

na gerai, turbūt su moralės normomis ir prašoviau. tačiau vien moralės normų ankstyvojoje istorijoje neužteko. Civilizacijos atsirado tik po pirmųjų religijos užuomazgų ir jos buvo teokratinės. religija- tai ne tik krikščionybė. Prisimink pagonybę šumerų bei Egipto laikais. Centrinės Amerikos didžiosios civilizacijos. hamann, sutinku, suklydau, pripažįstu, bet ta klaida parodė kaip kai kurie žmonės yra priešiški religijai. Bet pirmosios religijos davė pradžią civilizacijoms.

Ir ką jos pradžioje turėjo? Tas pats šūdas, tik žmonės buvo dar kvailesni.

O gi iš mūsų pačių. Juk tuos įsakymus ir sudėliojo pats žmogus. Kaip sakiau, religija, puikus įrankis valdyti masėms. Jeigu tokie įsakymai egzistuoja, reiškiasi mūsų protėviai nebuvo tokios menkos moralės. Juk suprato, kad žmogui taip elgtis nepriimtina.

Prisidėsiu ir aš prie geziokas švietimo. Reikia suprasti, jog religijos atsirado kaip viena paskutinių formų žmogaus gyvenime. Imkime pvz Maslow poreikių piramidę. Savęs pasitenkinimas sau miela veikla, yra pačioje viršūnėje, pats pats paskutinis laiptelis. Istoriškai atsirado žmogus, susibūrė grupės, atsirado lyderiai, atsirado klasiniai pasiskirstymai ir tik tada, susikūrus pirmosioms gyvenvietėms, pradeda atsirasti organizuotos religijos, kaip kultai. Iki tol daugiau buvo "Tabu", nerašyti įsakymai nedaryti. Šitai suvokus, tampa aišku, kuo skiriasi kiekviena religija. Kodėl sakykim nuo Nilo priklausę egiptiečiai labiau garbino vandenį, kodėl šiltuose kraštuose yra švarios-nešvarios rankos-profesijos-kastos ir pan. Religija išsiplėtojo ant esamos kultūros realijos. Esama kultūros realija susiformavo iš bendrų vietos pastebėjimų. Bendrieji pastebėjimai buvo tabu. Todėl lietuvis katalikas matys katalikybę kitaip nei toks pat ispanas. Jo kultūrinis pagrindas kitoks, jo religija turės kitokius pagrindus, nors paviršius bandomas suvienodinti. Tai yra svarbu. Ne religija viską suformuoja, ji geriausiu atveju atneša tam tikrus svetimus papročius, jei jie geri, prigyja. Todėl kai kalbame apie religijų krizę, turėkime mintyje jog niekada iki šiol nebuvo ne tik tiek žinių, bet ir tokių didelių religijų paplitimo arealų. Paprasčiausiai kas sakoma viename krašte, kitame gali būti nepriimtina. Kaip pvz gėjai. Gal būt yra taškas X, kuriame istoriškai tokie žmonės nebuvo ignoruoti, ir tame taške X tai savaime suprantama, bet gali būti taškas W, kuriame jie buvo ignoruoti, ir pasakymas "jie tokie kaip mes", nebentenka prasmės, sujungiamojo paaiškinimo. Grįžtant prie Maslow piramidės, tai paskutinis savęs realizavimo laiptelis. Bam ir netikim tuo, kas verčia tikėti per prievarta tau nepriimtinų dalykų. Bam ir ieškome naujo savirealizacijos metodo.

Kaip užklausi - taip atsakys. Žemę ir dangų? Na jei tiki, kad pragaras po žeme o rojus už debesų, tai ne jų religingumas kelia abejonių bet apskritai suvokimas kokiam pasaulyje jie esą. bus kaip : https://www.youtube.com/watch?v=LhhPh_Ivzi8 Iš kitos pusės jei klaustų, ar tiki, kad visata bei būtis galbūt nėra vien fizikinis/cheminis atsitiktinumas ir už "pradžios" gali slėptis sąmoningas visą ko kūrėjas aka "tėvas" tie dvidešimtmečiai galėtų ir pasimest.

Tik vienas didelis niuansas yra toks, kad mes nežinodami ar kūrėjas yra ar ne juo ir netikim. Nes nėra į ką. O pagrindinės religijos paremtos apsimestiniu žinojimu/įsitikinimu, kad kažkas yra.

Kaip galima tiket/netiket nezinamt ar tai isvis egzistuoja. Tokspat aklas tikejimas neegzistavimu kaip ir tikejimas jog egzistuoja. Mano poziuriu religija isvis turetu but tiesiog tikejimas savaime.

Kalbant apie religijas, absoliučiai nėra kuo ten tikėti. Krūva per daug amžių gerai nušlifuotų pasakų rinkinys. Mano mintis buvo nukreipta į "Endless" pasakymą apie visatą. Bet kuriuo atveju, kas už mūsų akiračio visatoje, nežinome. Tai nėra prasmės kažkuo tikėti. Mintį paspirti gali bet kokią, bet juk nepradėsi iškart ja tikėti. O ypač visagaliu kūrėju, kuriam mes kažkodėl turėtumėm rūpėti.

Vyrai sakykit ką norit, bet religija kaip ir politika visada sulauks komentarų Ar visur tos moralės normos tapačios ? Pvz. iš II pasaulinio karo. Amerikiečiams buvo visiškai nesuprantamas japonų elgesys. Visiškas mirties baimės nebuvimas ir bandymas nusižudyti net paėmus į nelaisvę. Pvz. vienas japonas nusikando liežuvį manydamas taip užspringsiąs Kovoti, ne dėl to, kad išgyventum, o kad mirtum europietiškos mąstysenos žmogui buvo visiškai nesuvokiama.