Svainiui jis priekaištavo, kad valdovės pataurininkis Jan Synovskis savo laiške dvaro iždininkui „rašė jam viską, kas su karaliene darosi, kuo mes nesame patenkinti. Nes tai, apie ką rašė, tai viskas dar Viešpaties Dievo rankose“. Valdovo nurodymu reikėjo būtinai pasikalbėti su pataurininkiu, kad ateityje tokių žinių, „ypač kurios nėra tikros, nors ir laukiamos (inter spem sunt coll[oca]tae), nedrįstų skleisti“ [21]. Tuometinį Barboros sveikatos pablogėjimą, Žygimanto Augusto manymu, sukėlė nerimas [22]. Išlydėjusi vyrą, ji jautėsi nekaip, dėl to ilgiau pamiegodavo dieną [23]. Negalavimai užsitęsė kelis mėnesius.

Žygimantas Augustas birželio 2 d. pritarė žmonos norui vykti į Viršupių vasaros rezidenciją, tačiau primygtinai prašė svainio atsižvelgti į jos sveikatą [24]. Apie sunkią ligą 1548 m. birželį laiške Varmijos vyskupui Janui Dantišekui pranešė Stanislovas Hozijus, o valdovo sekretorius Liudvikas Montis liepos 14 d. ne tik konstatavo, jog jaunoji karalienė blogai jaučiasi, bet sarkastiškai pridūrė, kad ją neva palaiko juodasis angelas [25]. Tai bylojo tik apie patiriamas dideles ligonės kančias. Tik 1548 m. liepos pabaigoje Barboros sveikata ėmė gerėti [26]. Jau nuvykus į Lenkiją ir pristačius Barborą Radvilaitę Lenkijos diduomenei, daug nervų iš jos pareikalavo 1548 m. rudens, ypač 1548 m. spalio–1549 m. sausio įvykiai. Žygimantui Augustui Petrakavo Seime kovojant dėl karališkųjų vedybų pripažinimo, Barbora gyveno Naujajame Korčine. Karalius daugiausia baiminosi dėl žmonos nunuodijimo ir detaliai instruktavo, kaip pateikti jai gėrimus. Juos turėjo paduoti ypač patikima, nors ir žemesnio rango, tarnaitė, gėrimai turėjo būti patiekti ne taurėse, bet tik perregimose stiklinėse. Barbora mėgdavo kartas nuo karto atsigerti ir naktį, todėl spalio 30 d. valdovas perspėjo svainį dar labiau apsaugoti naktį duodamą gėrimą [27].

Įtampą didino apkalbos, kad karalius neva neištikimas Barborai. Greičiausiai dėl viso to 1548 m. spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje valdovė vėl susirgo. Lapkričio 9 d. Žygimanto Augusto gydytojas patikino, kad padėtis nėra kritiška [28], tačiau valdovas pats tuo norėjo įsitikinti ir lapkričio 15 d. pas žmoną nusiuntė savo pasiuntinį [29]. Dar po trijų dienų ligonė ėmė sveikti [30], nors Prūsijos kunigaikščio informatorius Bernardas Pohibelis toliau minėjo jos negalavimus [31]. Lapkričio 24 d. Žygimantas Augustas perspėjo svainį, kad draustų Barborai ilgai maudytis, nes, kaip ir pati matė, tai jai kenkė [32]. Barbora iš tiesų labai mėgo maudytis, tai nuolat darė gyvendama Lietuvoje. Šis jos pomėgis ilgam išliko Vilniaus apylinkių gyventojų istorinėje sąmonėje. Dar XIX a. karališkosios Viršupių rezidencijos vieta buvo vadinama Barboros pirties (Łaźnia Barbary) vardu [33]. Lieka neaišku, kodėl 1548 m. rudenį karalienė nesutrumpino maudynių laiko, nors visa tai jai tik kenkė?

Gal jau tuomet ją pradėjo kamuoti kokios išskyros ir dėl to tiek laiko skyrė maudynėms? Bet kuriuo atveju 1548 m. pabaigoje jos sveikata gerėjo, nors dar kurį laiką ji jautėsi silpnai. 1549 m. Metų pradžioje karalienė aktyviai dalyvavo įvairiuose dvaro renginiuose, pvz., ji visą vasario 17 naktį šoko Užgavėnių šventėje Nepolomicuose [34]. Neaišku, dėl kokių priežasčių vasario 19 d. jos gydytojas Petras iš Poznanės (per doctorem Petrum) užsakė didelį kiekį (11 svarų) imbiero [35], žinomo ir dėl savo gydomųjų savybių. Imbieras sukelia prakaitavimą, mažina pykinimą, turi priešuždegiminį poveikį, gerina virškinimą.

Nuo 1549 m. pavasario valdovės ir jos aplinkos žmonių laiškuose pradėti žymėti pastovūs negalavimai. Balandžio 19 d. karaliaus sekretorius Stanislovas Bojanovskis rašė, jog naujoji karalienė jau kelias dienas jautėsi prastai, tačiau dėl Dievo gailestingumo pasveiko [36]. Tačiau jau po mėnesio (gegužės 16 d.) sunkiai besijautusi Barbora Radvilaitė teisinosi broliui negalinti rašyti pati [37]. Anot jos, ją kamavo akmenligė, kuri neleido rašyti, sunku buvo netgi gulėti [38]. Matyt, inkstų arba tulžies akmenligę diagnozavo Barborą gydę medikai, kurie tiesiog vadovavosi to meto praktika: XVI a. visoje Europoje akmenligė buvo laikoma viena iš dažniausia „dvaro ligų“ [39]. Tų pačių metų vasarą karalienė ėmė gydytis. Liepos 4 d. laiške motinai ji rašė dar nieko negalinti pasakyti dėl „savo pilvo“, nes tik pradėjo gydytis [40].

Ligos priepuolis – „labai sunkus akmuo“ Barborą ištiko rugpjūčio 4 naktį, kai ją slaugyti liko vienas Žygimantas Augustas [41]. Norėdamas pakelti ligonei nuotaiką, valdovas į rūmus pakvietė žmonai mielą svainę – pusbrolio LDK raikytojo Jono Radvilos žmoną. Dėl prastos savijautos karalienė tapo dirgli, dvariškiai skundėsi, kad ji kelioms dienoms užsidarydavo savo kambariuose ir į juos neįsileisdavo net savo dvaro maršalkos, nesirūpino populiarumu tarp pavaldinių. Sirgdama Barbora stengėsi nuslėpti ligą, ypač galimus negalavimus dėl moteriškos ligos, nerodė savo skausmų. Karalienė turėjo pagrindą nepasitikėti dažnai jai priešiškais dvariškiais, tačiau dėl tokio orumo slepiama liga, galbūt, greičiau progresavo. 1550 m. Beveik metus – nuo 1549 m. vasaros, rudens iki 1550 m. rudens korespondencijoje neužsimenama apie Barboros ligą.

Galbūt, prie būklės gerėjimo kažkiek prisidėjo gydymas, nors greičiau Radvilaitei tiesiog pavyko nuslėpti savo negalavimus, nerodyti skausmų. Ne per geriausią savijautą tuo metu netiesiogiai rodytų artimųjų pastebėtas padidėjęs Barboros jautrumas. Žygimantas Augustas kiek įmanoma stengėsi apsaugoti žmoną nuo neigiamų emocijų. Svainiui ir kitiems giminaičiams uždraudė pranešti žinią apie Barboros motinos ligą [42]. Iš tiesų balandžio 26 d. sužinojusi apie motinos mirtį, karalienė labai išgyveno, anot jos sekretoriaus Stanislovo Košutskio, „taip sielvartauja, kad beveik alpsta“ [43]. Visgi 1550 m. pavasarį–rudens pradžią Barbora leido labai intensyviai: medžiojo Nepalomicuose, keturias dienas viešėjo Karūnos maršalkos Piotro Kmitos Vinicos pilyje, nuo rugsėjo vėl vos ne penkias savaites karališkoji pora „sveika gyva“ medžiojo Nepalomicų giriose [44].

Tuo metu valdovo vaistininkas italas Florijonas Carborto ne kartą karalienei ruošė priešuždegiminėmis, antiseptinėmis, skatinamosiomis kraujotaką savybėmis pasižymėjusius tepalus. Toks tarp kitų buvo ir rugsėjo 19 d. jai gamintas 19 sudėtinių dalių balzamas, kainavęs 6 auks. [45].

Rp.

Mirre electe – miros derva iš miramedžio ir kitų sakus išskiriančių medžių.

Aloes epaticum – alijošiaus sultys.

Spice nardi – (briedgaurės aliejus, išgaunamas iš augalo šaknies, populiarus kaip balzamas ir kvepalai).

Sanguis draconis – sakai (derva) iš palmių nendrių.

Bdelli – kvepiantys palmių sakai (resina Bdellium).

Sarcocolle – tiršta derva iš kai kurių medžių vartojama žaizdoms gydyti.

 Croci – (crocus), šafranas, naudojamas dažymui ir kaip gydomasis augalas.

Stiracis liquidum – (Stirax) stirakinė derva, išgaunama iš labai vertinamo medžio, kvepia dėl joje esančio vanilino, cinamono ir benzoinės rūgščių. Benzoinė tinktūra naudojama medicinoje.

Turis – (arbor thus vel thuris) sukietėjusi derva iš įvairių rūšių bosvelijų (Frankincenso derva). Vartojama imunitetui stiprinti, turi antibiotinių, priešgrybelinių, antiseptinių, priešuždegiminių savybių (žaizdų gydymui, kovojant su dantų kariesu, ant žaizdų uždegimams gydyti).

Masticis – aromatinė derva, išgaunama iš mastikinio medžio, vartojama trauktinės pavidalo plauti burnai ir dantenoms, tinka žaizdoms gydyti.

 Mumiae – labai vertinta smala, asfaltas naudota ir balzamavimui. Opoponaci – saldžioji mira (opoponax) populiarus kvapas smilkalų gamyboje, kvepaluose. Ji turi priešgrybelinių, antiseptinių, antispazminių savybių.

 Stimuliuoja imuninę, kraujotakos sistemas, naudinga gimdos auglių profilaktikai. Armoniaci – derva ir sultys augalinės kilmės.

Carpobalsami – vaisiai ar sėklos Gummi arabici – arabiška guma, išgaunama išdžiovinus kai kurias akacijos dalis.

Laudani – derva. Castorei aa dr X (castoreum) – milteliai iš išdžiovintų bebro liaukų dėl kvapo.

Musci fini dr II – muscus.

Terpentine I b II – balzamo pagrindas. f. oleum balsami Dr Albertus.

Tik dėl to, kad tekdavo likti vienai, kaip 1550 m. gegužės 15–liepos pab., kai Žygimantas Augustas dalyvavo Petrakavo Seime, Barbora skundėsi, kad nors ji „Dievo malone sveika, tačiau Dievas žino – sveikata ne visiškai miela būnant man taip ilgai be JKM“ [46]. Atrodo, kad ji nebuvo visiškai nuoširdi ir slėpė savo skausmus. Todėl užslopinti negalavimai visu aštrumu pasireiškė lapkritį. Prūsijos kunigaikščio Albrechto informatorius B. Pohibelis apie valdovės ligą į Karaliaučių pranešė lapkričio 18 d. [47]. Po dviejų dienų karalienės neapkentęs S. Bojanovskis suabejojo, ar tik ji nesimuliuoja, keldama didelį valdovo nerimą [48]. Dėl blogos Barboros savijautos teko atidėti lapkričio 25 d. (šv. Kotrynos dieną) numatytą Barboros karūnavimą. Po savaitės jau ir S. Bojanovskiui tapo aišku, kad karalienė sunkiai serga.

Netgi tokią būklę jis palydėjo žiauriu komentaru, neva ligonės kūnas jei ir nesijaučia sveikas, tai dirba dvasia – iš tiesų nuo šiol trečia naktis kaip aukštu balsu šaukia: „O Dieve, jei negali manęs paimti, paimkite mane visi velniai“. Toks ciniškas prasimanymas rodė, kad ligonė jau tuo metu kentėjo stiprius skausmus [49]. Nuo lapkričio 20 d. F. Carborto receptų sąskaitose dažnėja karalienei gaminamų aliejų ir tepalų skaičius. Dėl prastos Barboros sveikatos kas dieną teko atidėti karūnavimą, kuris taip rūpėjo Žygimantui Augustui. Tik gruodžio 7 d., neabejotinai sutelkusi visą savo valią, Barbora Radvilaitė buvo vainikuota Lenkijos karaliene. Po karūnavimo liga ne tik tapo visiems aiški, bet jau neatsitraukė.

Nepadėjo, gal tik labiau susilpnino prieš gruodžio 14 d. Barborai atliktas kraujo nuleidimas. Tam iš Kazimiežo buvo pakviestas pirtininkas ir ciriulninkas Blažiejus [50]. Todėl gruodžio 19 d. B. Pohibelis pažymėjo vis dar silpną naujosios karalienės sveikatą [51]. Jau tuomet ligonę kamavo kažkokios išskyros (S. Bojanovskio teigimu, karalienei „iš visų plyšių tekėjo nešvarumai“), nuo jos ėmė sklisti nepakeliamas kvapas [52]. Tai davė peno piktdžiugiškai nusiteikusiam S. Bojanovskiui gruodžio 28 d. laiške kalbėti apie purviną karalienės ligą (sordido morbo infectae), tai, kad ją neva kamavo sifilis (Germani franczosen, Galli la verola vocant, Poloni francza) [53]. Jau tuomet medikai ligonę laikė pasmerkta. Antra šios istorijos dalis - jau rytoj. Tekstas cituojamas iš recenzuojamo žurnalo „Lietuvos akušerija ir ginekologija“ (2015, gruodis).
 

Komentarai (0)