Pietų Amerikoje gyvuoja legenda, kad kažkur Amazonės džiunglėse teka upė, kurios vanduo yra virimo temperatūros ir kunkuliuoja. Geologas Andresas Ruzo išgirdęs šią istoriją manė, kad tai – visiška nesąmonė. Kol mistiškosios upės nepamatė savo akimis.

Neįtikėtina, kad mūsų planetoje slypi dar neatrastų gamtos stebuklų. Kaip tik vienas tokių – Majantujaku upė (Mayantuyacu) Amazonijoje, kurios atradimas aprašytas knygoje The Boiling River: Adventure and Discovery in Amazon (Verdanti upė: nuotykiai ir atradimas Amazonijoje). Tai – mokslo, nuotykių ir mistikos kupina reali istorija, kurią knygoje pasakoja Peru geologas A. Ruzo.  

Keistą legendą apie verdančią upę jis iš senelio lūpų išgirdo dar vaikystėje, kai jam buvo 12 metų. Nužudę inkų imperatorių, ispanų konkistadorai patraukė gilyn į Amazonės atogrąžų džiungles ieškoti aukso. Iš ten grįžo nedaugelis. Tačiau grįžusieji pasakojo apie neregėtas baisybes – nuodingą vandenį, žmones ryjančias gyvates, badą, baisias ligas ir... apie upę, kurios vanduo verda – lyg po jos dugnu kūrentųsi milžiniškas laužas.

Mitas apie verdančią upę pavergė berniuko vaizduotę taip, kad jis tapo geofizikos doktorantu Pietų Metodistų universitete (Peru).

"Iš principo verdančios upės gali egzistuoti – tačiau tik prie ugnikalnių, - pasakoja A. Ruzo. – O vietovė, kuri minima legendoje apie verdančią upę, yra net už 600 km nuo aktyvaus ugnikalnio. Taip tiesiog negali būti!"

Ir vis dėlto yra. Verdančią upę A. Ruzo atrado Peru Amazonijoje, sudarinėdamas pirmąjį detalų geoterminį Peru žemėlapį.

Tiesa, vyresni kolegos jo siekį surasti verdančią upę palydėdavo skeptiškais šypsniais. Kad virtų net trumpa upės atkarpa, reikėtų beprotiškai daug geoterminės šilumos. O čia – upė, kuri verda visu ilgiu... Ir dar Amazonijoje – teritorijoje, kuri nuo aktyvių ugnikalnių nutolusi mažiausiai apie pusę tūkstančio kilometrų. Vienas iš disertacijos konsultantų pasiūlė A. Ruzo liautis kliedėjus apie tai, jei jis norįs apginti disertaciją ir įgyti daktaro laipsnį.

Tačiau A. Ruzo nesiliovė klausinėjęs. Galiausiai sutiko žmogų, kuris jo klausimus išklausė labai rimtai. Tai buvo jo teta. Ji buvo lankiusis prie verdančios upės.

Paaiškėjo, kad verdanti upė egzistuoja ne tik Amazonijos legendose, bet ir tikrovėje – šventame geoterminių gydyklų centre Majantujaku, giliai, giliai Perų Amazonijos džiunglėse. Vietovę esą saugo galingas šamanas. A. Ruzo negalėjo patikėti tetos kalbomis, tačiau atėjo diena, kai jis pats pamatė upę savo akimis ir tai pakeitė jo gyvenimą.

Iki 25 metrų pločio ir iki 6 metrų gylio upė yra beveik 7 km ilgio. Jos vanduo toks karštas, kad jame drąsiai galima plikyti arbatą ar kavą. Nelaimėliai gyvūnai, įkritę į šią upę, išverda gyvi. Amazonijoje mokslininkai yra atradę keletą karštųjų versmių, tačiau jos – toli gražu ne tokios plačios ir gilios, kaip Majantujaku verdanti upė.

"Tai – ypatinga vieta. Aplink viskas skendi džiunglių garsuose, o po kunkuliuoja upės vanduo, nuo kurios kyla karšti garai. Nežemiškas jausmas", - įspūdžiais prie verdančios upės dalijasi geologas iš Peru.

Senovinis upės pavadinimas Šanaj-timpiška (Shanay-timpishka) reiškia "užverdanti nuo Saulės šilumos".

"Man pačiam odą perštėti pradeda, kai ranką panardinu į +48°C temperatūros vandenį, - pasakoja A. Ruzo. – Beveik 7 km upėje vanduo įkaitęs nuo +49°C iki +97°C. Vietiniai mano, kad vandenį taip įkaitina Jakuma (Yacumama) – Vandenų Motina, didžiulės gyvatės pavidalo dvasia, duodanti pradžią karštoms ir šaltoms versmėms."

Majantujaku upę A. Ruzo pirmąkart aplankė 2011 m.

"Upę saugantis šamanas suteikė man leidimą tyrinėti šią unikalią upę, sakydamas: "Pėdomis žiūrėk kaip akimis", - prisimena A. Ruzo. – Juk šilumos nepamatysi. Ją gali tik pajusti, atsistojęs šalia, avėdamas sandalus."

"Upę priėjau toje vietoje, kur krantas skendi karštame purve. Tokiu eiti pernelyg pavojinga, - pasakoja upės atradėjas. – Todėl žmoną, kuri yra mano ekspedicijų kolegė, paprašiau likti ant kranto. O pats šuoliuodamas nuo akmens ant akmens išilgai upės pasiekiau verdančią versmę, iš kurios buvo būtina paimti mėginį. Vanduo, pasemtas į butelį, buvo toks karštas, kad jo šilumą jaučiau net per kuprinės audinį."

"Pasukus atgal, sugriaudėjo griaustinis ir prapliupo tikra liūtis. Staiga upė pradėjo intensyviai garuoti – tokį efektą sukėlė lietaus ir upės vandens temperatūrų kontrastas. Stojo toks tirštas rūkas, kad nebeįžiūrėjau kelio atgal. Taip ir stovėjau mirkdamas lietuje – ant popieriaus lapo dydžio akmens, aplink kurį sruvo +82°C karščio vanduo. Upė toje vietoje – dviejų eismo juostų kelio platumo. Neįsibėgėjęs neperšoksi. Reikėjo pranešti žmonai, kad man – viskas gerai. Sušvilpavau melodiją – išgirdau ir jos švilpavimą."

"Jei būčiau bridęs į tokios temperatūros vandenį, būčiau akimirksniu patyręs trečiojo laipsnio odos nudegimus. Toje upėje mačiau ne vieną gyvą išvirusį gyvūną. Pirmiausia išverda akys, pavirstančios pieninga suspensija. Aš vis švilpavau."

Po 15 minučių lietus liovėsi, garai prasisklaidė. Man vėl atsivėrė pavojingas akmenėlių kelias per kunkuliuojančią upę. Nedelsdamas nė akimirkos leidausi šuoliuoti ta plonyte linija tarp tyrinėjimo ir rizikos būti išvirtam gyvam."

Tyrinėdamas upę, A. Ruzo užmezgė glaudžius santykius su vietos gyventojų bendruomene. Geofizikas pradėjo bendradarbiauti ir su ekstremofilus tyrinėjančiais biologais. O svarbiausia – A. Ruzo mėgina išsaugoti verdančią upę.

"Juk ji – tikras gamtos stebuklas, - įsitikinęs mokslininkas. – Jei ja nepasirūpinsime, jos gali ir nelikti. Aplinkui – kertami miškai, gali atsirasti ir geoterminę energiją eksploatuoti užsimojusių verslininkų."

Komentarai (2)