Paklausta, ar sulaukė pagalbos prie vairo, moteris prisipažino didžiąją laiko dalį vairavusi pati. Kartais tekdavo keliauti net po 22 val. be sustojimo. Ją visur sekė filmuojanti bei fotografuojanti komanda – dvi mašinos.

Priglaudė „pakeleivių“

Kompaniją kelionės metu Manon palaikė ir keturkojai. Pirmąjį, pamestinuką, ji įsitaisė prie Kosovo sienos. Muitininkai kurį laiką jį maitino, o susipažinę su Manon, pasiūlė jai kompanioną. Taip šuo ir atsirado traktoriaus kabinoje.

„Pavadinau jį Kosovu. Keliavome kartu 2,5 m., kol Tanzanijoje susirgo Miego liga, kurią sukelia musės Cėcė įkandimas. Nežinau, kaip pati neužsikrėčiau. Turėjau jį ten palaidoti. Tačiau tuomet atsirado pamestinukė Byba. Ji Afrikoje net susilaukė vaikų“, – teigė Manon.

Pačiai jai didesnių ligų išvengti pavyko. Tiesa, maliarija nuotykių ieškotoja vis dėlto sirgo.

„Norėjau padėti sergantiems Afrikos žmonėms, tačiau tuo metu turėjau tik 1000 eurų. Galvojau, kokia iš manęs padėjėja. Ką galima išgydyti už tokius pinigus. Tačiau vėliau sužinojau, kad vaistai vienam pacientui atsieis tik 3 eurus su centais. Jie mane ramino: „Manon, ar įsivaizduoji, kiek žmonių išgelbėjai?“ – teigė ji.

„Jie ėmė groti karo būgnais“

Paklausta, koks buvo pats baisiausias kelionės momentas, moteris patikino, kad tik iš pradžių jis buvo baisus. O vėliau virto juokingu. 

„Buvau vidury Zimbabvės. Tuo metu vyko rinkimai, tad netrūko smurto. Buvo neramūs laikai. Įsikūriau stovyklą miegui. Miegodavau gamtoje. Galvojau, kad esu viena. Ir tik vėliau suvokiau, jog esu šalia mažos kaimo bendruomenės. Išgirdau garsus. O jie pastebėjo mane. 

Prasidėjo puolančio priešo gąsdinimo ritualai. Jie visą naktį mušė būgnus. Bijojo manęs, o aš bijojau jų. Nueiti ir susipažinti negalėjau, nes man, kaip moteriai, to negalima buvo daryti. Todėl teko išlaukti visą naktį. Neišsimiegojau. Karo muzikos ritmai vis garsėjo. Bijojau, kad jie puls“, – pasakojo Manon.

Tačiau ryte baimės išsisklaidė. Genties žmonės suvokė, jog tai tėra moteris su traktoriumi. Jie prisipažino iš pradžių galvoję, kad Manon – vaiduoklis. Vėliau – kad ji baltoji žemvaldė, atėjusi atimti iš jų žemę. Viskas užsibaigė bendrais pietumis.

O ar keliaujant Afrika neįvyko keistų nutikimų su gyvūnais?

„O taip, keletas dramblių buvo itin aršūs. Didžioji dalis jų traktorių laikė didžiuliu gentainiu, bet buvo ir tokių, kurie bandė ginti savo teritoriją“, – nusijuokė olandė.

Tačiau didžiausias priešas, anot jos, yra iš pažiūros nebaisūs ir nekalti vabzdžiai bei kirmėlės.

Traktoriaus vertė neįkainojama

Pirmuosius ketverius ekspedicijos metus Manon neturėjo jokių rėmėjų. Keliavo iš idėjos. Pardavinėjo marškinėlius, kurių kiekvienas kainavo po 5 eurus. Iš pagalbininkų sulaukdavo tik patarimų.

„Įrodžiau sau ir kitiems, kad su kūrybingu mąstymu gali žengti toliau“, – pabrėžė energija alsuojanti moteris.

Po ketverius metus trukusios pertraukos projekte, ji netikėtai atrado žmonių, kurie sutiko pagelbėti finansiškai.

Ūkininkams surengtoje šventėje Kaune antradienį dalyvavo ir „Massey Ferguson“ rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus direktorius škotas Scott Campbell. Paklaustas, kiek kainavo „Tractor girl“ projektas, vyras patikino, kad investicijos jiems nebuvo svarbus akcentas.

„Mums svarbiausia buvo, ar galime tai padaryti, ar ne. Ar galime priimti iššūkį. Tai nebuvo išlaidų klausimas“, – tikino S.Campbell.

Pasiteiravus, kokia yra M.Ossevoort vairuoto traktoriaus vertė, jis tiksliai atsakyti negalėjo.

„Nemodifikuotas galėtų kainuoti apie 50 tūkst. eurų. Tačiau mes jį paruošėme specialiai ekspedicijai. Su tokiu ūkininkai nesivažinėja. Kokia šio traktoriaus vertė dabar? Manau, jis neįkainojamas“, – patikino vyras.

S.Campbell teigimu, Manon traktorius buvo modifikuotas, kad galėtų važiuoti 50 laipsnių šaltyje bei 3000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Buvo paruoštos ir specialios padangos, patogi sėdynė bei talpus – beveik 500 litrų – bakas. 

Išleis knygą bei kurs filmą

Toks nenustygstantis vietoje žmogus kaip Manon, turėtų jau galvoti apie naują iššūkį. Paklausta, kokios mintys sukasi šiuo metu, ji patikino, turinti dar vieną idėją, tačiau apie ją dar nenorinti kalbėti. Per anksti.

„Baigusi ekspediciją metus skraidžiau po įvairias šalis, dalinausi įspūdžiais. Dabar laikas įamžinti nuotykį knygoje. Turiu vyrą, mažą mergytę, tad persikėlėme į nedidelį namuką, kuriame galiu atsiduoti kūrybai“, – tikino ji.

Olandė planuoja parašyti knygą vaikams ir prodiusuoti filmą apie savo kelionę. Per ketverius kelionės metus susukta apie 400 val. filmuotos medžiagos.

„Žinote, pati geriausia akimirka buvo tuomet, kai pasiekiau Pietų ašigalį. Tuomet mintyse tarsi prabėgo filmas, sukurtas iš kadrų, ką man teko patirti. Buvo nuostabu. Noriu visa tai įamžinti. O tuomet galvosiu apie naują iššūkį. Tiesa, planuoju šalia namų įkurti „maisto mišką“. Girdėjote ką nors apie tai? Tai įvairiausios uogos, medžiai, krūmai vienoje vietoje. Vyksta simbiozė tarp jų, tad daug rūpintis nereikia“, – atskleidė Manon.

Paprašyta apibūdinta savo kelionę trimis žodžiais, M.Ossevoort ištarė: „Believe in it“ („Tikėk tuo“). 

„Svarbiausia buvo suprasti, kad nieko nėra neįmanomo. Jei turi ryžto – gali viską“, – tarstelėjo švytinčiomis akimis moteris.

Komentarai (4)