Jei turėtumėte galimybę sklęsti drumzlinu Jupiterio dangumi, nosį pasibalnojęs rentgeno akiniais, jums tikriausiai pavyktų pamatyti kai ką neįtikėtino. Fantastiškus šviesos žybsnius, ryškesnius ir šviesesnius už Saulę. Kurie žybteli tiksliai kas 26 min. ir nusidriekia taip toli, kad galo nematyti. Kas darosi Jupiterio šiauriniame ašigalyje?

Taip atrodė galinga Saulės audra, kurią pirmą kartą pavyko užfiksuoti prie šiaurinio Jupiterio ašigalio.

„Kai pirmą kartą išvydau tokius vaizdus, pamaniau, kad čia kokia nors klaida, – pasakojo Londono universitetinio koledžo studentas Willas Dunnas. Ties Jupiterio ašigaliu pastebėtos šiaurinės šviesos yra šimtus kartų ryškesnės už tas, kurios matomos palei Žemės šiaurinį ašigalį ir vadinamos šiaurės pašvaistėmis. – Mes vis dar tiksliai nežinome, kodėl įsižiebia tos šviesos.“

Jupiterio šiaurinės pašvaistės, įsižiebiančios kai galingas milžino magnetinis laukas ima sąveikauti su krūvio dalelėmis iš Saulės, planetologus masina jau seniai. Nors šis fenomenas stebimas ne vieną dešimtmetį, mokslininkus iki šiol glumina daugybė Jupiterio šiaurinių pašvaisčių mįslių.

Bene didžiausia Jupiterio apylinkių kosminio klimato paslaptis – ryškios rentgeno spindulių pašvaistės, sužimbančios taip pat palei šiaurinį planetos ašigalį. Jos niekada neužgęsta, tačiau 2006 m. mokslininkai pastebėjo, kad jos kas 45 min. paryškėja ir priblėsta. W. Dunno atlikti stebėjimai kosminiu rentgeno spindulių teleskopu Chandra X-ray observatory ir kitais teleskopai atskleidė kitą šios gluminančios mįslės aspektą.

Žurnale Journal of Geophysical Research W. Dunnas su kolegomis aprašo, kas atsitinka, kai Saulės vainikinės masės plazmos debesis kliudė Jupiterio magnetosferą 2011-aisiais. Kai taip nutinka Žemėje, mes matome šiaurės pašvaistes. O Jupiteryje jos būna didesnės ir ryškesnės.

„Matėme, kad Jupiteryje jos pulsuoja kur kas sparčiau: paryškėjimai pasikartoja maždaug kas 26 min., – pasakoja W. Dunnas. – Be to, tam tikrą paryškėjimą pastebėjome regione, kur iki šiol nieko panašaus nebuvome matę.“

„Jei mūsų akys fiksuotų rentgeno spindulius, matytume kažką panašaus į Žemės šiaurinę pašvaistę, – tęsė tyrimo autorius. – Tik pašvaisčių tvyksniai būtų kur kas didesni ir ryškesni. Jupiterio pašvaistės uždengtų regionus, didesnius už Žemę, todėl nusidriektų toliau nei siekia žvilgsnis.“

Kodėl Jupiterio aurora borealis blyksi ypatingu tempu ir kodėl tas blyksėjimas suintensyvėjo 2011 m.? Į šiuos klausimus mokslininkai tebeieško atsakymų.

„Manome, jog plazmos debesiui įsirėžus į Jupiterio magnetinį lauką, jis susispaudžia maždaug 2 mln. km, – pasakoja W. Dunnas. – Tiesa, daugiau atsakymų pateiks NASA zondas Juno, kuris Jupiterio magnetosferos paribius pasieks jau šią vasarą.

Komentarai ()