Japonijoje buvo tikima, kad, įmetus moterį į upę, joje gyvenanti dvasia nurims ir leis statyti tiltus bei saugiai plaukioti, tačiau kaip ir kodėl jie tai sugalvojo?

Graikų mitologijoje karalius Agamemnonas nusprendė nužudyti savo dukrą tikėdamasis sėkmingos kelionės į Troją. Egiptiečiai palaidodavo dešimtis faraonų tarnautojų kartu su mirusiu šeimininku siekdami išpildyti visus jų poreikius pomirtinio gyvenimo metu. Europos pelkėse atrastas ne vienas aukštesniosioms galioms paaukotas kūnas.

Ankstesniųjų civilizacijų žmonės galėjo nužudyti savo kaimyną milijonu skirtingų būdų ir turėjo tiek pat paaiškinimų, kodėl tai buvo svarbu padaryti.

Gilioje senovėje ritualinė žmogžudystė buvo traktuojama kaip būtinybė: siekiant klestėjimo ir gėrio, dažniausiai skirto visuomenės labui, reikėjo kažko atsisakyti. Tai buvo vienintelis būdas, galintis garantuoti ūkio našumą ar sėkmę kare. Tačiau kunigai ar kunigaikščiai, kurie organizuodavo ir leisdavo tokias žudynes, turėjo visai kitų motyvų.

Nauja studija, kurioje ištirtos septynios dešimtys Austronezijos kultūrų, parodė, kad žmonių aukojimo praktika turėjo didelę įtaką griežtam visuomenės susiskaldymui į klases. Kitaip tariant, ritualinės žmogžudystės padėjo išlaikyti nustatytą ar pageidaujamą galios balansą bei paklusimą jam.

Ši išvada gali atrodyti intuityvi: visuomenėse, kurios nariai nuolat žudomi, vienų žmonių gyvybės vertinamos labiau nei kitų, tačiau ši nuostata turi ir daug platesnių bei didesnių pasekmių, rašo mokslininkai žurnale „Nature“.

Straipsnyje tvirtinama, kad „ryšiai tarp religijos ir modernios hierarchinės struktūros yra itin glaudūs.“ Mokslininkai rašo, kad „ritualinės žmogžudystės padėjo žmonėms pereiti nuo mažų protėvių grupių į didelę ir susisluoksniavusią visuomenę – tokią, kokią turime dabar.“

Daug sociologų svarstė šias idėjas, kūrė apie tai teorijas, bet, kaip tvirtina tyrėjai, tai nebuvo įrodyta griežtomis mokslinėmis studijomis iki tol, kol nepasirodė ši. „Nature“ pristatytai studijai atlikti naudota filogenetinė analizė, kuri pritaikoma tiriant kalbų vystymąsi. Šiuo atveju analizės metodas pritaikytas aiškinantis 93 kultūrų ryšius.

Naudodamiesi šiuo įrankiu mokslininkai pamatė, ar tiriamas kultūros ypatybes viena specifinė kultūra paveldėjo iš savo protėvių, ar priėmė iš kitų kultūrų. Tai jiems leido nustatyti priežastinį ryšį tarp žmonių aukojimo ir susiskirstymo į klases. Visos tirtos kultūros priklausė klajojančiai vandenyno bendruomenei, kilusiai iš Taivano.

Ji buvo paplitusi viso Ramiojo vandenyno teritorijoje – ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir Velykų saloje. Grupė buvo įvairi, joje buvo ir labai mažų, šeimos pagrindu sukurtų bendruomenių, taip pat – didelių, gyvenusių Havajuose ir priklausiusių karališkosioms šeimynoms, turėjusių vergus.

Remiantis istoriniais ir etnografiniais šaltiniais, tyrėjai bandė nustatyti, kurios šių bendruomenių ir kaip buvo susiskirsčiusios, identifikavo, ar jose vyko ritualinės žmogžudystės. Pagrindimas ir žudymo būdai skirtingose tautose skyrėsi, tačiau daugelis motyvų atsikartodavo: ritualinės žmogžudystės reikalauta mirus vadui, statant namus, karo ar ligos pradžioje, sulaužius įsigaliojusias normas.

Aukos galėjo būti pasmaugtos, nuskandintos, padurtos, užmuštos vėzdu, sudegintos, palaidotos gyvos, užmuštos su naujai pastatyta kanoja, nuridentos nuo stogo, o tada nukirsdintos. Jos beveik visada turėjo žemesnį socialinį statusą, ir kuo daugiau susiskaldžiusi buvo kultūra, tuo labiau buvo paplitusi ritualinė žmogžudystė.

Filogenetinė analizė netgi rodo, kad visuomenei pradedant skirstytis į socialinius sluoksnius, prasideda ir ritualinės žmogžudystės. O grįžti prie kultūros žmonių lygybės, klasėms įsigalėjus, buvo pernelyg sunku.

Ši išvada paremia ir žmogaus paaukojimo kaip „socialinės kontrolės hipotezę“: ritualinės žmogžudystės tapo būdu terorizuoti žmones ir priversti juos paklusti, taip leidžiant religiniams ir politiniams lyderiams (daugelyje kultūrų tai buvo tas pats), kurie užsakinėdavo žmogžudystes, sutelkti galią savo rankose.

Dalis mokslininkų šią studiją vertina skeptiškai, tvirtindami, kad ritualinės žmogžudystės nevyko visų pasaulio kraštų bendruomenėse. Taip pat yra bijoma, kad šios studijos išvados yra pernelyg apibendrinančios: esą tai, kas buvo būdinga Ramiojo vandenyno bendruomenėms, nebūtinai turi galioti Actekams ar senovės Egiptui.

Gali būti, kad ritualinės žmogžudystės motyvai buvo susiję tik su ta kultūra, kurioje jie buvo tirti: tas pats principas ir paaiškinimai negali būti pritaikyti moderniam pasauliui.

Komentarai (4)