Visi žino, kad lietuviai nėra pati optimistiškiausia tauta pasaulyje, tačiau mokslininkai mums turi dar blogesnių žinių.

Jie tvirtina, kad pasinėrę į negatyvą, stipriai kenkiame savo psichinei ir fizinei sveikatai. Tačiau kodėl mes skundžiamės? Juk ne tam, kad kankintume kitus savo negatyvu. Pasak psichologų, skųsdamiesi ir dejuodami mes tarsi nuleidžiame garą, tikėdamiesi, kad išlieję savo neigiamas emocijas pasijusime geriau, rašo „Inc“.

Tačiau anot naujausių tyrimų išvadų, toks mąstymas yra klaidingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, išreiškę neigiamus jausmus mes patys nepasijuntame geriau, be to, užkrečiame negatyvu ir savo pašnekovą – jis arba ji pasijunta blogiau.

„Žmonės paprastai stengiasi negadinti oro lifte. Pykčio išliejimas yra panašus į emocinį bezdėjimą uždaroje erdvėje. Skamba kaip nebloga mintis, bet iš tiesų ji toli gražu tokia nėra“, – vaizdingai aiškina psichologas Jeffrey Lohras, studijavęs emocijų išliejimo būdus.

Taigi, skųsdamiesi susigadiname nuotaiką sau patiems ir sugadiname ją savo draugams ir bendradarbiams. O kai skundai ir dejavimai tampa rutina, tai kenkia mūsų smegenims ir apskritai sveikatai. Ir čia nėra jokios mistikos.

Svetainėje „Psych Pedia“ rašytojas ir žmonių prigimties tyrinėtojas Stevenas Partonas aiškina, kad įprotis skųstis ne tik nulemia neigiamus pokyčius mūsų smegenyse, bet ir turi rimtų neigiamų pasekmių fizinei sveikatai. Jis dramatiškai teigia, kad nuolatinis dejavimas gali tiesiogine prasme mus nužudyti. Jis išvardija tris priežastis, kodėl skundai ir dejonės kenkia mūsų sveikatai.

1. Neuronų sandūros, kurios dažnai sąveikauja, tampa jungtimis.

Tai vienas iš pirmųjų dalykų, kurių išmoksta neuromokslų studentai, sako S. Partonas. „Mūsų smegenyse yra neuronų sandūros (sinapsės), atskirtos tuščios erdvės, vadinamos sinapsiniu plyšiu. Kai mums kyla kokia nors mintis, viena sinapsė perduoda cheminę medžiagą kitai sinapsei per sinapsinį plyšį, taip sukurdama tiltą, kuriuo gali keliauti elektros signalas, kartu su savo krūviu pernešantis informaciją, apie kurią jūs galvojate“, – aiškina S. Partonas.

„O svarbiausia, – tęsia jis, – kad kaskart, kai pajudinamas šis elektros krūvis, sinapsės priartėja viena prie kitos, kad sumažėtų atstumas, kurį reikia įveikti elektros signalui... Smegenys perkrauna savo elektros grandinę, fiziškai keičia pačios save, kad susijusioms sinapsėms būtų lengviau dalintis cheminiais elementais ir kibirkščiuoti – iš esmės, kad būtų lengviau sukelti tą pačią mintį.“

Išvertus į paprastą kalbą, tai reiškia, kad mintis, kuri jau buvo kilusi, vėliau kyla daug lengviau. Tai liūdna žinia žmonėms, kurie nuolat jaučiasi paniurę. (Tačiau, laimei, įprotį galvoti pesimistiškai galima įveikti praktikuojant dėkingumą – jis padeda treniruoti pozityvumo raumenis). Be to, ilgainiui neigiamų minčių kiekis tik auga. Jei įsileidžiame negatyvias mintis, ilgainiui jų ne tik atsiranda vis daugiau, bet jos gali kilti spontaniškai, nei iš šio nei iš to, pavyzdžiui, tiesiog einant gatve.

Galima tai paaiškinti kitais žodžiais: kai esame nuolat neigiamai nusiteikę, mūsų asmenybė keičiasi, linksta link negatyvo.

S. Partonas paaiškina, kaip šios viena prie kitos priartėjusios neuronų sandūros nulemia tai, kad formuojasi pesimistinė pasaulėžiūra: „Kai sukame galvoje tą pačią mintį, dvi neuronų sandūros, kurios atspindi neigiamą požiūrį, vis artėja viena prie kitos, ir kai ateina akimirka suformuluoti mintį, laimi ta mintis, kuriai nukeliauti reikia mažesnio atstumo, kuri greičiausiai gali nutiesti tiltą tarp sinapsių.“ Niūrumas labai greit nustelbia pozityvumą.

2. Esi tas, su kuo būni dažniausiai.

Smegenys persiprogramuoja į negatyvumą ne tik tada, kai nuolat galvojame neigiamas mintis, bet ir tada, kai bendraujame su neigiamai nusiteikusiais žmonėmis. Kodėl?

„Kai matome, kad kažkas jaučia emociją (ar tai būtų pyktis, liūdesys, ar džiaugsmas, ramybė ir pan.), mūsų smegenys „pasimatuoja“ tą pačią emociją, kad suprastų, ką jaučia tas žmogus. Smegenys tai daro įžiebdamos tas pačias sinapses mūsų pačių smegenyse, kad mes pamėgintume įsijausti į emocijas, kurias stebime. Iš esmės, tai yra empatija. Būtent taip kyla ir vadinamasis „bandos jausmas“.

Taip mes užsikrečiame bendra visuotine palaima, pvz., muzikos festivaliuose, – rašo S. Partonas. – Tačiau lygiai taip pat mes užkrečiame ir bendraudami bare su draugais, kurie nuolat skundžiasi ir dejuoja.“

Tad jei norite stiprinti savo pozityvumą ir mažinti niūrumą, „lai jus supa laimingi žmonės, kurie padės jums perprogramuoti savo smegenis link meilės“.

3. Stresas kenkia ir kūnui.

Kaip jau supratome, negatyvumas kenkia mūsų psichinei būklei, tačiau, lyg to būtų negana, pasak S. Partono, neigiamas požiūris labai žaloja ir mūsų fizinę sveikatą, tad jo manymu, jei norime būti fiziškai sveiki, būtina įveikti įprotį nuolat skųstis ir dejuoti.

„Kai smegenyse kibirkščiuoja pykčio sinapsės, imuninė sistema silpsta, didėja kraujo spaudimas, tad išauga širdies ligų, nutukimo ir diabeto bei daugybės kitų ligų rizika“, – sako jis.

Taip nutinka dėl streso hormono kortizolio. Kai esame nusiteikę neigiamai, organizmas jo išskiria daugiau, kai jo kiekis išauga, sunkiau mokytis ir susikaupti, silpnėja atmintis ir imuninė sistema, retėja kaulai, kyla kraujo spaudimas, auga svoris ir cholesterolio kiekis, išauga širdies ligų rizika... Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti“, – sako S. Partonas.

Komentarai (3)