Faktai ne iš dangaus – lietaus vandens privalumai, panaudojimo galimybės ir inžinierių patarimai. Sužinokite daugiau apie Lietuvoje nulyjančio lietaus kokybę bei kritulių pokyčius, prie kurių turi taikytis miestai, pastatai ir žmonės.

1. Lietaus vanduo pranašesnis už tekantį iš čiaupo

Lietuvoje su retomis išimtimis iš čiaupo bėga puikus vanduo, kurį be papildomo filtravimo ar perdirbimo galima gerti. Gėrimui jis tinka tobulai, nes yra išgaunamas iš giluminių gręžinių, o ne iš upių ar ežerų, kaip kitose šalyse.

Jame daug mikroelementų, reikalingų žmogaus organizmui, tačiau vieno per daug – ištirpusių karbonatinių junginių arba, paprastai tariant, kalkių. Dėl to vandentiekio vanduo Lietuvoje yra kietas.

Pastebime, kai baltomis nuosėdomis pasidengia virduliai, dušų kabinų sienelės, kriauklės ir vandens čiaupai. Dėl kalkių nuosėdų reikia nuolat valyti buities prietaisus, jos – nereta skalbyklių, kavos aparatų gedimo priežastis. Taigi, buitinėms reikmėms nefiltruotas vanduo tiesiai iš čiaupo netinka, tokiems tikslams reikėtų minkštesnio vandens – lietaus.

2. Lietuvoje lietaus vanduo neužterštas

„Lietus susidaro iš vandens garų, tad iš esmės yra kone distiliuotas. Žinoma, krituliai absorbuoja ore esančias dulkes ir kietąsias daleles, tačiau jų kiekis yra visiškai nedidelis, lyginant su bendru nulyjančio vandens kiekiu. Lietus išvalo orą nuo dulkių, jis tampa švaresnis bei grynesnis.

Kadangi Lietuvoje pramonė yra iš esmės moderni ir šiuolaikiška, į orą nepatenka nuodingų medžiagų ir lietaus vanduo, palyginus su kitais kraštais, yra švarus“, - pasakojo Andžela Staniulytė, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo specialistė.

3. Lietaus vandens surinkimas ir panaudojimas – sėkminga praktika

Individualiame name galime puikiai surinkti vandenį į rezervuarą ir panaudoti jį techninėms namo reikmėms. Pavyzdžiui, juo galima skalbti skalbinius, naudoti grindų plovimui ar tualete.

Lietuvos kaimuose žmonės nuo senovės rinkdavo ir naudodavo lietaus vandenį daržams arba šiltnamiams laistyti. Tiesa, renkamas jis buvo atvirose talpose, statant jas tiesiai po lietvamzdžiu, tad į tokią talpą nesunkiai gali patekti nepageidautinos šiukšlės.

Šiuolaikiniame name lietaus vandenį taip pat galima nesunkiai surinkti. Vienas paprastesnių būdų – tiesiai prie lietvamzdžio ir namo vandens tiekimo sistemos prijungti uždarą rezervuarą.

Svarbu numatyti, kad vandens perteklius galėtų laisvai nubėgti į kanalizaciją. Galima įsigyti ir visiškai automatizuotų sistemų, kurios reguliuotų lietaus vandens surinkimą ir tiekimą namui bei vejos ar kitų želdynų laistymui.

4. Lietus reikalingas natūraliai vandens apytakai

Urbanizuojant teritorijas vis daugiau žemės ploto padengiama pastatais, gatvėmis ir šaligatviais. Statiniai neleidžia susigerti lietaus vandeniui į žemę, vanduo nubėga asfaltu, trinkelėmis ir žemės nepasiekia.

Taigi, lietus ne susigeria į žemę, kaip įprasta natūralioje gamtoje, bet surenkamas nuo namų stogų, sienų, stovėjimo aikštelių, šaligatvių ir keliauja į lietaus valymo įrenginius ar vandens telkinius, tolyn nuo vietos, kur palijo. O gruntas po kietomis miestų dangomis lieka lietaus vandens nepamaitintas.

Statant tvarius, žalius pastatus, stengiamasi grįžti prie natūralios vandens apytakos, tai yra kuo daugiau lietaus sugrąžinti į žemę ten, kur jis palijo.

5. Didžiausias projektuotojų iššūkis – liūtys

Pastarojo dešimtmečio kritulių pobūdis ir intensyvumas smarkiai keitėsi. Žiemomis sniego iškrenta gerokai mažiau, bet daugiau lyja. Vasaromis lyja mažiau, tačiau lietus yra žymiai intensyvesnis. Liūčių metu per trumpą laiką iškrenta daug kritulių, dėl to jis nespėja susigerti į dirvą ir nubėga į vandens telkinius.

Dėl šių pokyčių nebetenka reikšmės ilgametės meteorologinių stebėjimų suvestinės, pagal kurias buvo parengti įvairūs statybinio projektavimo normatyvai. Pagrindine projektuotojų problema tampa vis stiprėjančios liūtys ir kaip su jomis susitvarkyti.

Pasak A. Staniulytės, prieš kelis dešimtmečius pastatytų individualių namų gyventojai turėtų pasirūpinti lietaus vandens surinkimu ir, jei yra galimybė, padidinti lietaus nuvedimo vamzdynų skersmenį, kad pasitaikančios liūtys nepridarytų bėdų namo konstrukcijoms.

Naujiems pastatams yra ir naujų idėjų, tarkime, žaliuojantis stogas. Jis kaip kempinė gali sugerti iki dvejų trečdalių lietaus vandens ir, sumažėjus liūčiai, palaipsniui atiduoti šį vandenį į lietaus surinkimo sistemą.

Stiprėjant liūtims, vasarą gausiai gyvenamose teritorijose kyla staigūs potvyniai, sudarydami daug nepatogumų, o neretai ir nuostolių. Vienas iš būdų suvaldyti šią problemą – panaudoti lietų ir architektūriniuose miesto sprendimuose.

Tai galėtų būti užpilamos parkų ar skverų teritorijos, kurios taptų natūraliais baseinais, sumažinančiais tinklų ištvinimo tikimybę. Tokie baseinai tikrai padėtų išvengti gatvių bei namų rūsių potvynių.

Komentarai (5)