„Matau pasaulį kitomis spalvomis negu visi. Skaičius ir raides, kuriuos išvystu skaitydama, kartais net ir galvodama, regiu kitaip. Suvokiu, kad tai – juodu ant balto parašytas tekstas, bet kiekviena raidė ir žodis man turi savitą spalvą. Didžiąją dalį savo gyvenimo galvojau, kad esu tarsi ateivė“, – pradėjo pokalbį iš Klaipėdos kilusi paskutinio kurso architektūros studentė Marija Lukoševičiūtė.

Sužinojo prieš trejus metus

22 metų Marijos diagnozė – spalvinė sinestezija.  Apskritai sinestezija pateikiama įvairiai: kaip sutrikimas, sugebėjimas, suvokimas. Tačiau, ko gero, geriausia tai apibūdinti, kaip gamtos dovaną. Tiesa, mergina šio reiškinio pavadinimą sužinojo vos prieš trejus metus.

„Nesupratau, kodėl tai vyksta. Tačiau ilgainiui su tuo susitaikiau, išmokau tuo naudotis. Prieš trejus metus sužinojau, kas man yra. Draugė, studijavusi psichologiją, paskaitų metu mokėsi apie šį reiškinį. Ji man ir papasakojo, kad tai normalu“, – juokėsi M.Lukoševičiūtė.

Vaikiški žaidimai

Paklausta, ar tėvams niekuomet nekilo įtarimų, kas yra jų dukteriai, M.Lukoševičiūtė teigė, kad šie pernelyg to nesureikšmino, mat ji augo kaip ir visi vaikai, nesiskyrė nuo bendraamžių.

„Prieš darželį mama mane mokė skaičiuoti. Ji pasakojo, kad į klausimą: „Marija, kiek bus vienas plius du?“ aš atsakiau – geltona. Iš pradžių jai tai sukėlė nerimą, tačiau ir rašyti ir skaičiuoti aš išmokau, tad ilgainiui tiesiog pradėjo manyti, kad kaip ir visi vaikai, turiu lakią fantaziją.

Pati apie tai, kad pasaulį matau kitaip, susimąsčiau kai man buvo septyneri. Su močiute laukėme autobuso ketvirto maršruto, bet aš laukiau būtent žalios spalvos. Nusistebėjau, pagalvojau, kad man kažkaip ne taip“, – prisimena mergina.

Panašių istorijų jai kartodavosi nuolat. Tai, ką Marija įvardydavo vienos spalvos, iš tiesų būdavo kitos. M.Lukoševičiūtė pasakojo, kad pažįsta dar vieną kaunietį vaikiną, kuris taip pat turi spalvinę sinesteziją, tik spalvomis mato garsus. Tačiau jis apie savo gebėjimą žino nuo mažens, mat augo medikų šeimoje.

Painioja su daltonizmu

Ilgainiui mergina išmoko šia gamtos dovana naudotis. „Man tai praversdavo, tarkime, mokykloje mokantis reikšmingas istorijos datas. Anksčiau, kai dar negyvenome išmaniųjų telefonų amžiuje, ir telefonų numerių galėdavau prisiminti apie dvidešimt-trisdešimt. Pakanka porą kartų numerį pamatyti ir jį įsimenu. Taip prisimenu net vardus. Tiesa, neskiriu trijų vardų: Kristupo, Kristijono ir Kasparo, nes jų spalvinės gamos labai panašios. Tad, kai mano gera draugė susirado vaikiną tokiu vardu, kildavo keblumų“, – juokavo Marija.

Tiesa, šiuo gebėjimu būsima architektė aplinkiniams pernelyg nesigiria, mat paaiškinti, kaip viską mato, neretai būna labai sudėtinga. „Nesu linkusi iš karto pasakoti, kad esu šiek tiek kitokia. Prasitariu nebent kai kalbame apie kokias įdomybes arba kas nors iš žinančių draugų naujam pažįstamam apie tai prasitaria.

Pasitaiko, kad manęs paklausia: „Marija, tu daltonikė?“. Žmonėms, kurie nėra su tuo susidūrę, kitoks spalvinis suvokimas kažin kodėl asocijuojasi su daltonizmu. Tačiau aš visas spalvas skiriu“, – kalbėjo mergina.

Viskas turi savo vietas

Marija pasakojo, kad kiekviena raidė ir skaičius turi savo atspalvį. Viską ji mato visuomet ta pačia tvarka, spalvos niekuomet nesipainioja ir nesikeičia.

Paprašyta išvardyti, kokias spalvas mato nuo 1 iki 9 nusijuokė: „Manęs dažniausiai to prašo. Vienetas man yra beveik baltas, nešvarios baltos spalvos, dvejetas – rožinis, trys – geltonas, keturi – žalias, penki – raudonas, šeši – rusvas, septyni – mėlynas, aštuoni, liaudiškai sakant, – „ryžas“, devyni – labai tamsi bordo. Su raidėmis tas pats. Nei viena spalva nesikartoja. Man to nereikia prisiminti, aš tiesiog tai matau“, – teigė Marija.

Su tokia dovana iš tiesų būtų galima dirbti darbą, pavyzdžiui, susijusį su skaičiais, tačiau mergina patikino, kad tai jos karjeros pasirinkimui įtakos neturėjo, o ir kokia buhaltere ji būti negalėtų. „Išprotėčiau. Kartais net knygą skaitydama pavargstu“, – prasitarė.

Baigiant pokalbį M.Lukoševičiūtė net pajuokavo, kad galbūt po straipsnio publikavimo atsiras galimybė suburti „sinestetikų klubą“.

Specialisto paieškos atvedė prie netikėtos pažinties

Rasti specialistą, kuris galėtų išsamiau papasakoti apie sinesteziją nebuvo itin paprasta, mat tokiam retam reiškiniui nagrinėti daug laiko mokymų programose neskiriama. Tačiau Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytojas neurologas prof. dr. Dalius Jatužis rekomendavo kreiptis į vyresniąją rezidentę, būsimąją gydytoją neurologę Aleksandrą Gavrilovą. 

Pasiūlymas kiek nustebino, tačiau paskambinus jaunoji medikė prasitarė, kad profesorius į ją nukreipė ne atsitiktinai. Ji pati skaičius bei raides mato spalvomis. Be to, spalviškai mato ir skausmą.

Ko gero, nereikia net pasakoti apie tai, kad žurnalistui, rašančiam straipsnį apie tokį retą reiškinį, pasikalbėti net su dviem jį turinčiais žmonėmis – tikra sėkmė. 

Moterims dažnesnė nei vyrams

„Sinesteziją turi apie keturi procentai visos pasaulio populiacijos. Moterys – triskart dažniau nei vyrai. Dažniausia – spalvinė sinestezija. Vadinamosios spalvinės grafemos, kai skaičius ir raides žmonės mato spalvotai. Yra taip matančių ir muziką, abstrakčias formas. Yra net aprašytas atvejis, kai mergina, turėjusi disleksiją, matė spalvomis gatves“, – pasakojo A.Gavrilova.

Komentarai ()