„Nemanau, kad erkių koncentracija didelė tik tame poligone, kur vyksta mūsų pratybos“, – svarsto kapitonas Alfonsas Bičkus, motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ viešųjų ryšių karininkas. Galimybės užsikrėsti erkiniu encefalitu nelaimingam šauktiniui, į kurį ne taip seniai įsisiurbė per šimtą voragyvių, jo vertinimu, nėra: jaunuolis tarnybos pradžioje paskiepytas nemokama vakcina, tik dėl Laimo ligos nuo jo akių nenuleidžia medikai. Sutikite, menki juokai, kai kūną suvarpo tiek erkių straublių.

„Matyt, Klaipėdoje į medikų rankas pa­tekęs Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Butigeidžio dragūnų ba­ta­­lione tarnaujantis vyras atsidūrė teritorijoje, ku­­­rioje gausi erkių koncentracija“, – apie situaci­ją, kai šauktinis „pasigavo“ kone šimtą erkių, svars­to Kauno Tado Ivanausko zoologijos mu­zie­jaus Vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Fe­ren­ca.

Vienas žinomiausių šalies vabalininkų tikina, kad per pastaruosius metus kone dešimtkart ūg­te­lėjus erkių populiacijai jų viename kvadratinia­me metre galima aptikti dešimtis. Saulėtas, krū­mingas ir atviras vietas mėgstantys voragyviai pavasarį tik ir tyko šiltakraujės aukos, o ži­nant, kad per sezoną jiems būtina bent kartą pasimaitinti šiltakraujų krauju (įprastai erkės gy­vena apie 4 metus), galite įsivaizduoti, kaip jūsų tyko gamtoje. Tiek miškininkams, tiek karininkams, nuolat leidžiantiems laiką miškingose vietovėse, erkės atrodo įprastas reiškinys.

„Jokios panikos ar nerimo, kas dieną matydamas jas įsisiurbusias ar dar ropojančias, ne­jau­čiu, tereikia tinkamai apsižiūrėti ir nepamiršti asmeninio saugumo“, – sako R.Ferenca.

Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistai įspėja: erkinio encefa­lito ar Laimo ligos virusu užsikrėtęs kas de­šim­tas voragyvis, todėl budrumo prarasti nevertėtų.

Tačiau kodėl sovietmečiu apie erkių sukeliamas ligas praktiškai nebuvo girdėti, o per pastaruosius dešimtmečius užsikrėtusiųjų pagausėjo?

„Ekonomines priežastis ne visuomet suprantame – kur ten gamtą supaisysi, bet akivaizdu, kad tai ne vien klimato šiltėjimo padarinys. Erkė – vienas seniausių voragyvių, neturinčių gamtoje jokių priešų: nė paukščiai jų nelesa“, – nuo kalbų apie kraujasiurbes kilusiu niežuliu stebėjosi gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medicinos entomologė dr. Milda Žygutienė, ilgą laiką tyrinėjusi erkes, išskiria kompleksines priežastis – žmonės nešienauja pievų, neprižiūri pamiškių. O Darbėnų girininkijos miškininkas Vilius Per­kamas pamini ir žmonių augintinius – kates, šunis, tampančius erkių maitinimosi terpe. „Pa­siklausius žmonių susidaro įspūdis, kad erkės tik ir puola žinduolius, o iš tiesų jos gyvena įprastą savo gyvenimą. Tiesiog jų egzistencijai užtikrinti reikalingas kraujas“, – aiškina miškininkas.

Žinant, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione tarnauja apie 500 šauktinių, atrodo keistoka, kad išskirtinio krau­jasiurbių dėmesio sulaukė vos vienas šauktinis, tačiau miškininkams tai jokia naujiena.

„Erkės, visai kaip uodai, vienus žmones puo­la, o kitų – ne. Didžioji paslaptis slypi žmogaus organiz­mo biochemijoje. Pažįstu žmonių, kurie lyg ko­kie siurbliai eidami miško takeliu „surenka“ vi­sas pakely pasitaikiusias erkes, o jų kompa­nionų erkės neliečia“, – atskleidžia S.Pal­ta­navičius.

Gamtininkas patikslina, kad erkės mėgsta drėg­mę ir šilumą, todėl mielai lenda į menkiausius aprangos plyšelius, stovyklautojų palapines, daug kas jų parsiveža iš iškylų gamtoje. Jei neužsikrėtusios – menka bėda, prasčiau, jei vieta, į ku­rią nelaboji įsisiurbė, paraudo iki monetos dy­džio. Tada būtina medicininė pagalba. Įprastai encefalito virusas tūno užkrėstos erkės seilėse, todėl jai įsisiurbus didelė tikimybė virusui patekti į žmogaus kraują.

Pirmieji erkinio encefalito požymiai pasireiškia praėjus keletui dienų po erkės įsisiurbimo: pakyla temperatūra, stipriai skauda galvą, krečia šaltis, pykina, sutrinka miegas. Gali atsirasti ir įvairių galvos arba nugaros smegenų pažeidimo simptomų.

Pasaulyje erkiniu encefalitu kasmet suserga 10–13 tūkst. žmonių. Didelis sergamumas re­gis­truo­jamas visame Baltijos regione – Estijoje, Lat­vijoje, Lietuvoje, todėl iškylaujant gamtoje reikia pasirūpinti tinkama apranga, o grįžus atidžiai apžiūrėti visą kūną.

Nuo kitos erkių platinamos – Laimo ligos vak­­cinos nėra. Sergamumas šia liga mūsų šalyje dar di­­desnis. Per pastaruosius penkerius metus serga­mumo rodiklis siekė 74–87 atv./100 tūkst. gy­ventojų.

Pasak entomologės M.Žygutienės, riziką susirgti erkiniu encefalitu mūsų šalyje didina tai, kad sąlygos veistis erkėms nepaprastai geros: daugiau negu trečdalis Lietuvos yra miškingos teritorijos, vyrauja mišrių lapuočių miškai, drėgmės užtenka. O štai gyventojai stokoja atsargumo: vietose, kur gali būti paplitę voragyviai, reikėtų rengtis šviesiais drabužiais, kelnes susikišti į kojines, užsisegti rankogalius, nešioti galvos ap­dangalą, pasipurkšti repelentais.

„Daugelis susidūrimą su erkėmis įsivaizduoja kaip animacinį filmuką, kai pasirodžius žmogui plikomis blauzdomis erkės puola dideliu bū­riu, tačiau iš tiesų yra išsidėsčiusios mozaikos prin­­cipu ir puola pavieniui“, – aiškina M.Žy­gu­tienė.

Specialistė sako dažnai sulaukianti nepagrįstų kaltinimų, esą žmonės medikų gąsdinami tik tam, kad išpirktų visą vakciną, tačiau minėto šauk­­tinio atvejis rodo, jog ne visai taip.

Miškininkai įsitikinę, kad savotišką paniką vi­suomenėje kelia skelbiamos istorijos apie sunkias susirgimo erkiniu encefalitu pasekmes (kai liga baigiasi mirtimi).

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko net 12 susirgimų erkiniu encefalitu, o ankstesniais metais – ir daugiau. Tai beveik 2,5 karto dau­­­giau negu Pasaulio sveikatos organizacijos re­­­komenduojama riba. Utenos, Panevėžio, Šiau­­lių, Radviliškio, Kazlų Rūdos rajonuose ser­­ga­mumo rodikliai siekė net 14–44 atvejus 100 tūkst. gyventojų, tai yra 5–8 kartus daugiau nei riba, nuo kurios rekomenduojama skiepytis.

Taigi erkės puola be išlygų, šauktinis ar verktinis – joms vienodai patrauklus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Autoriai: Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentarai (9)