Atskleista, ko žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį

Nors jau buvo toks straipsnis pieš 1 ar 2 metus, bet savo aktualumo tema vistiek nepraranda. Žmonės atsipūskit, koks žmogus nedaro klaidų ir nepriima blogų sprendimų? Klaidas ir blogus sprendimus daro visi, neklysta tik tas kas nieko nedaro, o tai nesiskiria nuo vegetuojančios daržovės. Jei iš to turi pamoką ir pasimokai tai jau nėra nesėkmė, o pusiaukelė į sėkmę ir laimę, jei sugebi pasimokyti, dar ir iš kitų žmonių klaidų, tai praktiškai esi genijus. Juk viskas pataisoma, specialybę galima pakeisti, kaip ir sutuoktinį kuris taves nemyli ir "užknisa" (vaikų dėja ne, teks su tuo susitaikyti), prie aplinkos galima prisitaikyti, arba aplinką pritaikyti sau. Su draugais visada galima rasti laiko bent savaitgaliais pabendrauti. O jei žmogus persidirbęs darboholikas, tai turbūt jis laimingas tą dartydamas, antraip nafik save "pasodinti" į katorgą visam gyvenimui. Turiu receptą, kaip pasitikrinti ar tavo gyvenime viskas OK. Pirma nusiramini ir visiškai išjungi emocijas (blaiviam stovyje), tada reikai permąstyti savo praeitį tiek kiek atsimeni, tada pagalvok, ar norėtum ką nors pakeisti praeityje, kad darbartis būtu tokia kokios nori pats. Tik visada reikia turėti galvoj "drugio efektą", ta prasme, pakeitus nors menkiausia smulkmeną praeityje gyvenimas gali susiklostyti visiškai netikėtai ir nebūtinai taip, kaip tavo rožinėse svjonėse. Pvz nori praeityje išvengti kažkokių blogų padarinių, bet turėk galvoj, kad pasikeisti gali betkas tiesiogiai, ar netiesiogiai dėl to kad eliminavai blogus padarinius, net pats save pakeiti, tam tikra prasme, dėl ko gali daryti vėl ir vėl taspačias, ar panašias klaidas. Dabar dar kartą permąstyk, ar rizikuotum keisti praeitį įskaitant "drugio efektą" (jei galėtum), tipo kad įgytum mėgstamą profesiją, kad santuokoj būtu kitas sutuoktinis ir tt. Aš nekeisčiau savo gyvenime nei vienos sekundės, nei vieno pasirinkimo, neatsisakyčiau nei vienos sėkmės ir nesėkmės, nei pats pasirinkau, ar netyčia gavosi.

Labai jau viską supaprastinai tu čia. Nesu darboholikas, bet deja dažnai neturiu laiko su draugais pabendrauti nei savaitgaliais nei kitom dienom. Ką ten su draugais, su giminėmis nėra pakankamai laiko. Čia XXI amžiaus kapitalizmas. Kardinaliai keisti gyvenimą taip pat reikia daug drąsos ryžto, o kartais ir atsakomybės stokos. Žmonės turi įvairių turtinių ir socialinių įsipareigojimų. Ne visi gali tiesiog į viską spjauti ir gyventi sau. Nori geresnės žmonos. O paskui gal dar kitos. O kaip vaikai, kaip visuomenės normos ir artimųjų spaudimas. Kaip dešimtmečius kurtas gerbūvis. Nori būdamas 40+ metų pakeisti specialybė. 5metai mokslų + 5metai darbo įgūdžių tobulinimas (kilimas karjeros laiptais). Na ne 10 metų tavęs niekas nelauks. Gyvenimas ne taip šiais laikais sudėtas.

Sveikinu esi normalus žmogus, vienas iš tų aprašytu straipsnyje, kurie turės ko gailėtis senatvėje.

Kaip jau kazkas sake: gyvenimo gale turbut nesigailesi, kad per mazai laiko praleidai facebooke. https://youtu.be/dsrS1YQRuYI

Kalbi kaip vaikas, aš ir mokykloje tuo tikėjau ir rašinėliuose "Ar gali rinktis?", "Ar valdai savo likimą?" rašydavau, taip - žmogus gali pasirinkti kur gyventi, su kuo gyventi, ką veikti ir pan. Dabar suaugęs tik pasijuokiu iš to. Jei būdamas suaugęs taip kalbi tada sveikinu, matyt esi vienas iš tų, kuriam pasisekė. Sakai viskas pataisoma? Kaip pakeist sutuoktinį, kuris tave myli, bet užknisa? Yra bendri vaikai, vaikams tėvų skyrybos yra didelė trauma, sakai tiesiog spjauti ir skirtis, atsiprašau, vaikai yra didelė atsakomybė, kurią pasirenki pats, todėl esi įpareigotas juos saugoti. Reikia būti visiškai savanaudžiu, kad prie mirties neturėtum kuo gailėtis.

Gyvensi kaip "visi" - atėjus paskutinėms akimirkoms gailėsiesi kad per daug dirbai, per daug bijojai gyvenimo, kad negyvenai sau, neįgyvendinai svajonių ir t.t. Gyvensi sau - gailėsiesi kad per daug sau leidai. Kad taip ir neatsirado šalia žmogaus kuris pakęstų tavo egocentriškumą. Mirsi vienas.

Bla bla bla. Prirašyta daug ir nieko konkretaus. Visą žmogaus gyvenimą galima sutalpinti į vieną punktą: 1. , nes taip ir neišmoko pasitenkinti tuo kas yra (graužiasi kad niekas nelanko, niekas nemyli, niekam nereikalingas. Visi gyvena kartu ir kiekvienas jaučiasi atstumtas. ABSURDAS IR NIEKO DAUGIAU);

, ta tema apie gyvenimo prasmę jau daug galvojęs, prigalvojęs ir pergalvojęs. Praktiškai priėjau tos nuomonės, kad pats gyvenimas nėra jau toks svarbus, kaip to gyvenimo palikimas. Bet tik vieno nesuprantu: jei jau palikimas toks svarbus, tai kam jis svarbus? Tiems kitiems "nereikšmingiems gyvenimams"? O gal tikrai... http://2.bp.blogspot.com/-eC1CbKc3rUE/U ... 5M_002.jpg

Pasiriksi 50/50 tarp pirmo ir antro varianto, surasi gyvenimo prasmę ir džiaugsmą, mirties patale nesigailėsi nei dėl nieko.

O koks tikslas ko nors gailėtis prieš mirtį (ar bet kada)? Jei gali ką pakeisti, keisk nesigailėjęs, jei negali pakeisti, – nafig gailėtis, kam nuo to geriau?

Baikit čia pilstyt iš tuščio į kiaurą. JAV mokslininkai jau senai nustatė, kad porcija magiškų grybų džiaugsmą gyvenimų pataiso ilgam. Suvalgei, pasigliučinai parą, savaitę išsitaškęs pabuvai ir porai metų ramu bei prasminga : ))) O jei rimtai, - esam kas esam.