Kamuolinis žaibas – vienas iš populiariausių miesto folklore minimų gamtos reiškinių. Esama daugiau nei dešimt tūkstančių rašytinių liudijimų ir dar daugiau žodinių pasakojimų. Tačiau visos egzistuojančios fotografijos tokios prastos kokybės, kad jų patvirtinti ir naudoti tyrimams neįmanoma. Tuo tarpu mokslininkai bendros nuomonės neturi ar kamuoliniai žaibai egzistuoja, o jei taip, iš ko jie sudaryti ir kaip atsiranda. Kaip bebūtų, iki šiol niekam profesionalia įranga nepavyko užfiksuoti kamuolinio žaibo tokiu pavidalu, kokiu jis vaizduojamas liudininkų pasakojimuose, nors pastaraisiais dešimtmečiais žaibus ir kitu atmosferos reiškinius mokslininkai tyrinėja itin aktyviai.

Masinėje kultūroje kamuoliniai žaibai aiškinami kuo įvairiausiai – tai ir ateivių išdaigomis, ir velnio siunčiama žinia, ir paranormaliais reiškiniais. Žmonės prisimena, kad kamuoliniai žaibai randasi netikėtai lyg iš niekur ir sklendžia oru nuo kelių sekundžių iki pusės minutės. Tokio ugninio rutulio švytėjimą lygina su 100W lemputės ryškumu. Kai kas pasakoja apie kamuolinį žaibą lydinčius nesuprantamus garsus.

Ugnies kamuolius žmonės yra regėję ir gamtoje ir patalpose ir netgi lėktuvuose. Kartais pasakojama, kad jie gali pereiti kiaurai sieną ir stiklą, jiems nepakenkdami, arba atvirkščiai, labiau linkę įskristi per orlaides. O kai kurie kamuoliniai žaibai šiuose pasakojimuose sprogsta ir netgi užmuša žmones. Viena iš žinomiausių legendų – tragiška fiziko, M. Lomonosovo kolegos, Georgo Wilhelmo Richmanno žūtis. Jis žuvo audros metu atlikdamas bandymus su elektra – remiantis liudininko prisiminimais, jį užmušė būtent kamuolinis žaibas.

1997 metais John'as Lowke'as, plazmos fizikos specialistas iš Pramonės technologijų instituto, CSIRO, Australijoje, rašė Scientific American:

„Kamuolinių žaibų tyrimui skirti šimtai mokslo darbų ir bent jau trys knygos. Kai kurios teorijos sukuria daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Ko gero, populiariausia buvo sovietų fiziko, Nobelio premijos laureato P. Kapicos teorija, kuris teigė, kad kamuolinis žaibas randasi iš elektromagnetinės radiacijos stovinčiosios bangos. Tik kodėl ta banga išvis turėtų atsirasti?.. Kitose teorijose kamuolinių žaibų šaltiniu siūloma laikyti, pavyzdžiui, atominę energiją, antimateriją, o taipogi audros debesų elektrinį lauką“.

Ir iš tiesų, teorijų nemaža, tačiau nei vienos iki galo nepavyko įrodyti. O tvirtinantys regėję kamuolinį žaibą savo akimis, jo spalvą ir matmenis apibūdina skirtingai (iki kelių metrų diametro). 2012 metais mokslininkams vienintelį kartą atsitiktinai pavyko išvysti ir užfiksuoti kažką panašaus į kamuolinį žaibą. Tada perkūnijos metu Kinijos Landžou mieste įsikūrusio Šiaurės Vakarų pedagoginio universiteto įranga (spektrografai ir vaizdo kamera) visiškai atsitiktinai užfiksavo panašų į penkių metrų skersmens kamuolį nelygiais kraštais išlydį, kuris pasirodė 1,6 s ir dingo. Kaip rašoma šį reiškinį stebėjusių mokslininkų pranešimo, tada kamuolinis žaibas buvo maždaug už kilometro nuo įrangos. Žaibo spektrą ir ją pačią galima pažiūrėti vaizdo įraše:

Sekundę blykstelėjęs išlydis, žinoma, visai neprimena stabilios, sklandžiai judančios kamuolio formos energijos santalkos iš liudininkų pasakojimų.

Kinų mokslininkų spektrografas parodė, jog kamuoliniame žaibe buvo tų pačių elementų, kaip ir dirvoje, į kurią trenkė įprastas žaibas: silicio, geležies ir kalcio. Kinų fizikai pastebėjo, kad jis atsirado lyg iš pačios žemės, kai į ją trenkė paprastas žaibas ir ore horizontaliai nuskriejo maždaug 15 metrų. Prieš 15 metų iki to atsitikimo Lowke'as tvirtino, kad kamuolinis žaibas privalo gauti energiją iš elektros krūvių, liekančių dirvoje nuo įprastinio žaibo smūgių. Kinų stebėjimai dera ir su Johno Abrahamsono, Canterbury universiteto N. Zelandijoje specialisto, teorija. 2000 metais jis iškėlė idėją, kad kamuolinis žaibas susidaro, kai paprastas žaibas trenkia į dirvą šalia anglies šaltinio, tarkime, medžių šaknų. Nuo žaibo išlydžio išgaruoja dirvoje esantys silikatai, ir susidaro silicio garai, iš kurių ir gali formuotis degantis rutulys. Šį procesą Abrahamsonas su kolega Jamesu Dinnissu sugebėjo pakartoti laboratorijoje, tačiau paties kamuolinio žaibo sukurti nepavyko. Jų veiklą pratęsė Vladimiras Dichtiaris ir Eli Jerby Tel Avivo universiteto laboratorijoje, kur 2006 metais jiems pavyko sukurti kažką panašaus į silicio kamuolinį žaibą.

Pagal 1960 metų statistiką, 5% planetos gyventojų tvirtino matę kamuolinį žaibą

2010 metais Josephas Peeras ir Alexanderis Kendlas iš Insbruko universiteto padarė prielaidą, kad tam tikrų žaibų – pasikartojančių ir ilgai trunkančių – elektromagnetiniai laukai gali veikti žmogų panašiai, kaip ir transkranialinė magnetinė stimuliacija (TMS), kuria galima paveikti galvos smegenų neuronų veikimą. Pacientai, kuriems taikoma TMS, pasakoja matą neįprastas (kartais įvairiaspalves) dėmes ir linijas, rašo New Scientist. Po paprasto žaibo smūgio pasikeitęs magnetinis laukas indukuoja elektrinį lauką, žmogaus smegenyse aktyvuojantį regimosios smegenų žievės neuronus. Taip ir kyla fosfenai – regimi efektai, atsirandantys be šviesos poveikio į žmogaus akis. Tai yra, austrų mokslininkai kamuolinį žaibą tiesiog pavadino haliucinacija.

Po to, kai kinų mokslininkai 2012 metais nustatė kamuolinio žaibo spektrą, mokslas kol kas ryškesnių šios srities radinių neaptiko. Maždaug prieš mėnesį Zhejiang universiteto (KLR) profesorius Ch.C. Voo publikavo straipsnį, kuriame pasiūlė kamuolinių žaibų kilmės teoriją. Voo nuomone, įprasto žaibo smūgis į žemę įgreitina elektronus beveik iki šviesos greičio. Nuo jų kylančios mikrobangos įelektrina orą, ir taip susidaro plazmos burbulas.

Visgi teorijos lieka tik teorijomis. Remiantis 1960 metų statistika, 5% planetos gyventojų tvirtino matę kamuolinį žaibą. Tada maždaug tiek pat žmonių iš arti metė ir paprastą žaibą. Nuo tada praslinko jau pusė amžiaus, žmonija apsiginklavo mobiliaisiais telefonais su kameromis, vaizdo registratoriais automobiliuose ir saugos kameromis mietų gatvėse. Užfiksuojama tūkstančiai itin retų, svarbių, nevėkšliškiausių įvykių, tačiau per orlaides įlekiančių kamuolinių žaibų nėra. (Interneto forumuose kartais pasitaiko nuomonių, kad žmonės rečiau regi kamuolinius žaibus, mat žaibai kažkokiu paslaptingu būdu baidosi mūsų namuose prisikaupusių elektronikos prietaisų.) Bevaisės ir viso pasaulio entuziastų, tykančių perkūnijų, pastangos aptikti šio gamtos reiškinio egzistavimo įrodymus. Atrodo, kamuolinio žaibo atakos per stiprią perkūniją baimė – viena iš nepagrįsčiausių. Jei visgi pavyks ją išvysti, jūs laimės kūdikis.

Анастасия Зырянова
slon.ru

Komentarai (3)