Kažkur kosmoso platybėse, labai toli nuo mūsų gimtosios Paukščių Tako galaktikos, yra monstras, kuris viską traukia. Per keletą milijardų metų jis viską, kas yra aplink, trauks į save. Vienintelė jėga, kuri veikia tokiais tolimais atstumais ilgais laiko tarpais yra gravitacija. Taigi kad ir kas tai yra, šis darinys yra masyvus ir nesilpstantis.

Mes šį monstrą vadiname Didžiuoju traukikliu (Great Attractor). Dar visai neseniai jis buvo visiška paslaptis. Ir dabar tebėra paslaptis, tik nebe tokia didelė, space.com rašo astrofizikas Paulas Sutteris.

Didysis traukiklis pirmą kartą buvo atrastas septintajame dešimtmetyje, kai astronomai padarė detalius Kosminės foninės spinduliuotės (nuo ankstyvos visatos besitęsiančio aido) žemėlapius ir pastebėjo, kad vienoje Paukščių Tako galaktikos pusėje ji vos vos šiltesnė.

Mokslininkai nustatė, kad galaktika juda labai greitai – maždaug 600 km/s greičiu, tačiau tokio judėjimo greičio kilmė liko nežinoma.

Pirmiausiai įdomu vien jau tai, kad mes taip mažai žinome apie šį reiškinį. Astronomai fantastiškai gerai moka žvalgyti kosmose esančius objektus. Atrodytų, jei kas nors galėtų nukreipti teleskopą į norimą vietą, mes viską išsiaiškintume. Tačiau yra viena bėda: kad ir kas yra Didysis traukiklis, jis yra Kentauro žvaigždyne, o mūsų Paukščių Tako galaktikos diskas užkerta kelią į žvaigždyno pusę.

Paukščių Take apstu žvaigždžių, dujų, dulkių, ir visi šie dariniai užblokuoja šviesą iš tolimosios galaktikos. Mes galime neįtikėtinai tiksliai išmatuoti tolimiausius Visatos kampelius, išskyrus tuos, kuriuos užstoja mūsų galaktika.

Astronomai šį regioną netgi pavadino Vengiamąja zona (Zone of Avoidance). Ir Didysis traukiklis yra būtent ten. Tiesa, palaipsniui mūsų supratimas apie šį darinį gilėja, nes rentgeno ir radijo bangų teleskopai leidžia prasiskverbti pro kosmines šiukšles ir tyrinėti kitais teleskopais nematomus pasaulius.

Kad suprastume, kas vyksta su Didžiuoju traukikliu, turime pasižiūrėti į gerokai platesnį Visatos paveikslą. Už mūsų galaktikos yra mūsų artimiausia padoraus dydžio kaimynė Andromeda. Ji nuo mūsų nutolusi per 2,5 mln. šviesmečių ir, jei žiūrėtume kosminiais masteliais, yra visai šalia mūsų.

Paukščių Takas, Andromeda, Trikampio ir dar kelios dešimtys galaktikų suformuoja Lokalią grupę – gravitacinį ryšulį, kurio skersmuo siekia maždaug 10 mln. šviesmečių. Kitas gretimas didelis darinys yra Mergelės spiečius – daugiau nei 1,3 tūkst. galaktikų, tankiai susispaudusių vos 65 mln. šviesmečių zonoje. Mergelės spiečius taip pat yra gravitaciškai surištas, o tai reiškia, kad galaktikos jame linkusios laikytis viena šalia kitos.

Kai pradedame kalbėti apie dar didesnius darinius nei šis, apibrėžti tarpgalaktines struktūras tampa sudėtingiau. Yra milžiniški galaktikų dariniai, vadinami superspiečiais. Jie pavadinti priklausomai nuo to, kokius žvaigždynus naudojome, norėdami sužymėti Visatos struktūrą, arba jie pavadinti astronomų vardais. Šie superspiečių apibrėžimai puikiai tiko, kol nuspręsta išsiaiškinti, kas yra Didysis traukiklis.

Mes gyvename hierarchinėje Visatoje. Tai reiškia, kad daugiau nei 13 mlrd. metų medžiaga kaupėsi mažuose dariniuose, o jie jungėsi į didesnius ir t.t. Tačiau prieš maždaug 5 mlrd. metų, kai ėmė dominuoti Tamsioji energija, viskas ėmė keistis. Visatoje jau yra apstu susiformavusių galaktikų, grupių ir spiečių.

Mūsų Lokali grupė kondensuojasi, joje Paukščių Takas ir Andromeda po maždaug 5 mlrd metų susijungs į vieną. Lokali grupė, kartu su kitomis grupėmis ir mažesniais spiečiais, juda Mergelės spiečiaus link, kuris yra Mergelės superspiečiaus centre. O visa šalimais esanti medžiaga, įskaitant Paukščių taką, Andromedą ir Mergelės spiečių, juda Didžiojo traukiklio link.

Mėginimas suvokti, kas yra superspiečius ir kas vyksta Vengiamojoje zonoje, leido pradėti narplioti Didžiojo traukiklio paslapties šydą.

Mūsų kaimynystėje esančių galaktikų tyrimai leido geriau apibrėžti „superspiečiaus“ sąvoką; tai erdvės dalis, kurioje visos galaktikos sukasi aplink bendrą centrą. Šis apibrėžimas pakeitė mūsų supratimą apie vietinę Visatą.

Mergelės superspiečius nėra izoliuotas objektas – tai dar vienos milžiniškos struktūros, vadinamos Laniakėjos superspiečiumi, dalis. Žiūrint į supergalaktikų struktūras per medžiagų judėjimo prizmę, lengva pamatyti, kas vyksta Didžiajame traukiklyje.

Mes gyvename hierarchinėje Visatoje, kur mažos struktūros palaipsniui, lyg galaktinės lego kaladėlės, susideda į vieną darinį. Paukščių Takas ir Andromeda kondensuojantis Lokaliai grupei juda jos centro link, visa medžiaga Mergelės superspiečiuje krentą į jos centrą – Mergelės spiečių, o visa medžiaga Laniakėjos superspiečiuje krenta į jos centrą, kuriame dabar yra Normos superspiečius, mus aplenkęs ir patekęs ten pirmiau.

Taigi Didysis traukiklis iš tiesų yra ne daiktas, o vieta: centrinis mūsų Visatos dalies taškas – baigtinis prieš 13,8 mlrd. metų prasidėjusio proceso ir nuolatinio medžiagos judėjimo bei iš jos susidarančių struktūrų, rezultatas.

Didysis Traukiklis toks visuomet nebus. Tiesą sakant, mes jo niekada nepasieksime. Iki tol, kol tai nutiks, tamsioji energija nuo mūsų nuplėš Normos superspiečių. Taigi mums jo baimintis nėra ko.

Komentarai ()