Kasdien matome žmones ant Žemės paviršiaus, taip pat esame regėję astronautų žingsnius Mėnulyje ir turbūt daugelis slapčia yra pasvarstęs apie pasivaikščiojimą Marse. Tačiau, ar galėtume atsistoti ant tokios planetos, kaip Jupiteris?

Leiskime sau vienai akimirkai ignoruoti visas ekstremalias sąlygas (gravitaciją, atmosferos slėgį, aukštą temperatūrą ir milžiniškus vėjus), kurios egzistuoja Jupiteryje ir tiesiog prasiskverbkime pro atmosferą. Ką matome?

Šios milžiniškos planetos atmosfera yra didžiulė skysto metalinio vandenilio jūra. Ši cheminė medžiaga atrodo ir elgiasi panašiai kaip gyvsidabris, tačiau yra tankesnė. Taigi, kad pasiektumėte karštą, išsilydžiusią planetos šerdį ir galbūt kietą branduolį, jūs turite grimzti dešimtis tūkstančių kilometrų.

Nėra tiksliai žinoma, kaip atrodo Jupiterio kraštovaizdis. Tai ateityje turėtų išsiaiškinti „Juno“ misijos mokslininkai. „Juno“ yra zondas, skriejantis aplink šią planetą. Surinkęs tikslius gravitacijos ir elektromagnetinių matavimų rezultatus, jis parengs žemėlapį, nurodantį, kas vyksta už storųjų Jupiterio debesų.

Vis dėlto, galutinius šios misijos rezultatus išvysime dar negreitai, todėl šįkart pasinaudosime turimomis žiniomis ir išsiaiškinsime, ką reiškia nusileisti Jupiteryje.

Žinome, kad ši planeta yra labai karšta. Atmosferos viršuje temperatūra siekia maždaug 630°C. Leidžiantis žemyn temperatūra greitai krenta, kartu su slėgio ir vėjo greičio didėjimu.

Po to, kas atsitiko su zondu „Galileo“, kuris leidosi į Jupiterį 1995 metais, žinome, kad elektronika pradėtų gesti maždaug 58-ąją mūsų žvalgybos minutę, kai pro atmosferą „prasiskintume“ 156 kilometrus. Čia „Galileo“ zondą pribaigė 23 atmosferų slėgio ir 153°C temperatūros derinys.

Bet tai buvo prieš 20 metų, todėl galime daryti prielaidą, kad sėkmingai leidžiamės toliau. Po 500 kilometrų beveik visiškai dingtų matomumas ir aplink mus susikauptų storas amoniako debesis. Vėjo greitis čia vyrautų maždaug 100 metrų per sekundę.

Žemiau amoniako debesų, yra daugiau vandens ir dar ekstremalesnių atmosferos reiškinių, kuriuos tikėkimės „Juno“ sugebės įveikti. Keliaukime toliau. Pasiekėme superkritinio vandenilio sluoksnį – kažką ne visai dujinio, bet ir ne skysto.

Po maždaug 2,5 valandų skverbimosi, mes pagaliau prisiirtume prie metalinio vandenilio klodų. Tai būtų mūsų paskutinis taškas, nes kietą branduolį galėtų pasiekti tik sunkieji elementai po dar daugiau valandų grimzdimo.

Ir nors ant šio vandenyno pastovėti greičiausiai nepavyktų, tačiau manoma, kad Jupiteris iš tiesų gali turėti kietą branduolį, šiek tiek panašų į uolingųjų planetų ant kurio žingsniuoti teoriškai būtų galima. Ar tai tiesa – mums galės atsakyti zondas „Juno“.

Jupiteris yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta (tarp Marso ir Saturno). Jis turi didžiausią masę ir galėtų į savo vidų lengvai sutalpinti visas kitas planetas. Tad nenuostabu, kad šis milžinas dažnai yra tituluojamas mūsų sistemos karaliumi.

Komentarai (1)