Astronomas apie Saulės audras: „skelbiamas pavojus tikrai nėra perdėtas - lauktų milijardiniai nuostoliai ir dešimtmečio stagnacija“ ()
Saulės audra – trumpas reiškinys, bet didesnės audros sutrikdytam žmonių gyvenimui atkurti prireiktų net dešimties metų, sako astronomas Mindaugas Macijauskas. Šiuo metu, pasak jo, Saulė gana rami ir, nors audrų gali pasitaikyti visada, žymesnių neturėtų kilti bent iki 2020–2023 m.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Mokslininkai sako, kad prieš ketverius metus Žemei pavyko išvengti didelės Saulės audros. Kuo ji grėsminga?
– Tokie reiškiniai, kaip Saulės audros, bėgant tūkstantmečiams vyksta nuolatos. Tačiau mūsų civilizacija sparčiai tobulėja, daugėja technologijų, turime kosminius palydovus, skriejančius aplink mūsų planetą, radijo komunikaciją, elektros tinklus – nuo viso to esame priklausomi. Tai dalykai, kuriuos stipri Saulės audra paveiktų labiausiai.
Kalbant apie žmonių sveikatą, žmonės, kaip ir kitos gyvybės formos Žemėje, prie šių reiškinių jau prisitaikiusios per evoliucijos eigą. Mano manymu, žmonėms didelio poveikio neturėtų būti. Visgi, 2012 m. Saulės audra, kurios išvengėme, vien JAV būtų pridariusi 600 mln.–2,6 mlrd. dolerių žalos.
– Kas atsitiktų, jei Saulės aktyvumas padidėtų ir spinduliai pasiektų Žemę?
– Pirmiausia, ko gero, sutriktų palydovinė navigacija, nuo kurios ypač priklausomi lėktuvai, tektų atšaukti, atidėti skrydžius. Sutriktų ir radijo komunikacija, būtų galimi elektros tinklų sutrikimai, tektų keisti transformatorines ir pan.
– Ką tai apimtų – visą Žemę ar atskirus regionus?
– Didžiausias pavojus grėstų šiauriniams ir pietiniams Žemės regionams. Pietiniai regionai (Antarktida, Pietų Amerikos kraštelis), galima sakyti, yra negyvenami, tad didžiausia žala tektų šiaurinei Žemės pusei. Dauguma išsivysčiusių valstybių būriuojasi aplink šiaurinį Žemės polių, tad joms ir grėstų didžiausia žala. Pusiaujo srityje tos žalos nebūtų arba ji būtų labai minimali.
– Mokslininkai sako, kad yra maždaug 12 proc. tikimybė, kad per 10 metų įvyks Saulės audra. Ką jūs manote?
– 12 proc. tikimybė yra nei didelė, nei maža. Reikia žinoti, kad Saulės audros sąlyginai lokalizuotas reiškinys, tai tiesiog elektringų dalelių banga, nuo Saulės paviršiaus atitrūkstantis srautas, sklindantis tam tikra kryptimi. Tai plečiasi kaip banga ir tolsta nuo Saulės, tačiau šansai, kad tai pasieks Žemę nėra dideli. Todėl 12 proc. tikimybė man atrodo šiek tiek per didelė, greičiausiai ji mažesnė.
– Kas yra Saulės audros ir kaip jos susidaro? Ką bendro su tuo turi Saulės dėmės?
– Saulės dėmės su tuo turi labai daug bendro. Prieš šimtmečius stebėdami Saulę, astronomai pastebėjo dėmes, bet nežinojo, kaip tai paaiškinti. Jie manė, jog tai Saulės atmosferos dariniai, tokie, kaip debesys, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad Saulė yra didžiulis plazmos – įkaitusių dujų – rutulys. O plazma pasižymi tuo, kad tai elektringos dujos, dalelės, turinčios krūvį. Krūviams judant, kuriamas ir generuojamas elektromagnetinis laukas.
Saulė pasižymi itin stipriu magnetiniu lauku, todėl jos paviršiuje ir pastebime dėmes – tai šiek tiek vėsesnės Saulės paviršiaus vietos. Saulės dėmės atsiranda dėl to, kad ties jomis susieina magnetinio lauko linijos ir trukdo dujų iš Saulės gelmių konvekcijai, ji sustabdoma ir toji Saulės dalis atvėsta. Audras sukelia Saulės žybsniai, taip pat – vainikinių dujų reiškiniai. Taip įvyksta dėl to, kad Saulės magnetinio lauko linijos jos paviršiuje kartais susiduria, persipina. Tuomet įvyksta galingas žybsnis, sprogimas, kurio metu Saulės medžiagos dalis su elektrinį krūvį turinčiomis dalelėmis atitrūksta nuo paviršiaus ir skrieja nuo Saulės tolyn.
Žemės magnetinis laukas taip pat yra sueinančios ir išeinančios magnetinio lauko linijos. Ties pietiniu poliumi jos išeina, ties šiauriniu – sueina. Elektringųjų dalelių srautas, patekęs į Žemės magnetosferą, gali nukeliauti būtent į tas Žemės sritis, kuriose magnetinis laukas sueina – ties pietiniu ar šiauriniu ašigaliu.
Kai toks debesis susiduria su Žemės magnetosfera, kai pasiekia Žemės atmosferą, kyla Šiaurės pašvaistės – sukeliamas švytėjimas, bet taip pat sutrinka Žemės magnetinis laukas, galimi tokie reiškiniai, kaip elektros tinklų nestabilumas, radijo ryšio sutrikimas. Kosmose skriejantys prietaisai dar jautresni, jie toliau nuo Žemės paviršiaus, tad gali būti lengviau sugadinti.
– Ar Saulės audros dažnas reiškinys?
– Taip, Saulė tiktai atrodo rami, kai žiūrime į ją plikomis akimis – pro stiklą, teleskopą ar specialų filtrą. Tačiau Saulė gana aktyvi, dinamiška, joje vyksta nuolatiniai procesai, paviršius nuolat kunkuliuoja, vyksta didesnio ar mažesnio masto sprogimai.
Visgi, ryškios ir rimtos Saulės audros pasitaiko retai. Mūsų minėtas įvykis 2012 m. palyginamas su 1859 m. Karingtono įvykiu. Richardas Carringtonas buvo Didžiosios Britanijos astronomas, pastebėjęs keletą didelių Saulės dėmių jos paviršiuje. Po keleto dienų kilo stipri Saulės audra, pasiekusi Žemės paviršių. Tuo metu jau buvo telegrafo linijos, tad šiaurinėse valstybėse, pavyzdžiui, Kanadoje, sutriko jo ryšys. Sakoma, kad kai kurie telegrafo darbuotojai net buvo nupurtyti elektros.
– Dabar naudojame gerokai daugiau technologijų, o kai kurie mokslininkai kalba apie blogiausią scenarijų – jei įvyktų Saulės audra, penkerius metus, kol viskas būtų atkurta, negalėtume naudotis niekuo, kam reikia elektros lizdo.
– Patys blogiausi svarstymai yra apie tai, kad tai užtruktų net iki dešimties metų. Tačiau apie tai kalbama todėl, kad esame priklausomi nuo šiuolaikinių technologijų, nuo elektros tinklų, išvystyta didžiulė infrastruktūra, tad vien dėl to viskas užtruktų. Bet ne dėl to, kad būtų juntama Saulės audra. Tai gana trumpas reiškinys, trunkantis valandas, dienas, daugiausia – kelias dienas.
– Tie padariniai, kaip sako mokslininkai, sutrikdytų žmonijos gyvenimą.
– Taip, ko gero, sutrikdytų. Tai galima palyginti su kokiu galingu uraganu ar panašiu reiškiniu. Tai tiesiog gerokai didesnio masto reiškinys, kuris trunka neilgai, tačiau ištaisyti jo pasekmes gali tukti metų metus.
– Ar imamasi tam tikrų priemonių – gal kuriant šiuolaikines technologijas apsvarstoma ir tai, kad tas ryšys gali sutrikti?
– Kosminiai palydovai ir kosminės misijos pilotuojami, į tai atsižvelgiant. Kalbant apie žemiškas technologijas, tai, kaip dažniausiai ir būna, pagalvojama tuomet, kai ištinka reali problema. Vienintelė prevencija yra tai, kad Saulė nuolatos stebima, ypač šiais laikais. Ją nuolatos stebi keturios ar penkios Saulės observatorijos. Jei būtų pastebėta žymesnė Saulės audra, žmonės bent jau būtų informuoti. Šiuo metu Saulė rimsta, kadangi paskutinis jos aktyvumo maksimumas buvo apie 2012–2013 m. Silpnesnių Saulės audrų gali pasitaikyti visada, bet žymesnių neturėtų būti iki 2020–2023 m.
– Jūsų nuomone, galimybė, kad Saulė labai suaktyvės, nėra labai didelė?
– Reikia paminėti, kad Saulės aktyvumas, bent jau stebint pastarųjų kelių dešimtmečių duomenis, rimsta ir mažėja – ji tampa ramesnė. Tai nereiškia, kad ji negali vėl suaktyvėti, tiesiog yra ilgesni Saulės ciklai, trunkantys dešimtmečius, ir šiuo metu neatrodo, kad Saulė – aktyvi. Pati aktyviausia ji buvo XX a. viduryje. Žinoma, tie ciklai yra ilgesni, jie keičiasi ir svyruoja, bet manau, kad artimiausias dešimtmetis turėtų būti sąlyginai ramus.
