Sveikatos mitai, kuriais be reikalo tiki didžioji dalis žmonių

Tai kaip suprasti – mitas ar ne mitas?

Šokoladas kai kuriems sukelia alergija ir nuo to išberia spuogais, taigi čia nevisai mitas. Dėl pieno tai nežinau, manau yra koreliacija. Susitrenkiau koją (blauzdikaulį), kitam tokio smūgio gal būtu pakakę sutrupinti koją į 3 vietas, o man nieko tik mėlynė. Gydytojas pažiūrėjęs kojos rentgeno fotkę pasakė turbūt vaikystėj gėrei daug pieno Pats pažiūrėjau į fotkę tai kaulas kaip storasienis 40+ mm diemetro vamzdžis. Na gal čia genai neaišku, per maža imtis vienas stambus bachūras kuris gėrė daug kaimiško pieno ir rūgšto pieno

Tai pienas nepadeda kaulams, bet kai kava stabdo kaulų augimą tai pienas padeda kaulų augimui?

Su kava ir pienu tai nesamone. Vienas kitam priestarauja

5. Medus yra sveikesnis už cukrų Koloriju atvizgiu tas pats ,bet naudingu mikroelementu ir biologiskai aktiviu medzegu prasme tai cukrui iki medaus oi kaip toli , autorius kiek klasiu baige?

Dėl šokolado alergijos, tai čia dar priklauso nuo šokolado sudėties ir kaip žmogus reaguos į riebumą. O taip tai čia faktai iš tokios serijos kad "motinai parodyt" kai jau visai neištveri.

Na ir kiek kokių mikroelementų ir "biologiskai aktiviu medzegu" tame meduje yra?

Meduje yra apie 19 % vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai – fruktozės ir gliukozės (po 33-40 %). Taip pat meduje yra 1,5-5 % sacharozės, 5-10 % maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) bei kitų medžiagų (tiamino, riboflavino, vitamino C, niacino, pantoteno rūgšties). Taip pat meduje yra nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, aromatinių bei baktericidinių medžiagų. Medus turi antioksidacinių savybių. Jo antibakterines savybes daugiausia lemia fermentas gliukozės oksidazė, kuriam dalyvaujant, gliukozė skyla į gliukono laktoną ir vandenilio peroksidą. Hmz tu aplamai ,bent pasidomejai pries klausdamas , o gal pas tave daktaro laipsnis?

Mitai ne visada būna mitai. Reikia žiūrėti kada ir kodėl jie atsirado. Kai kuriuos mitus paskleidžia tu produktų gamintojai ar platintojai. Tada jie tikrai yra mitai. Kiti "mitai" atsirado gilioje senovėje. Kad ir pieną paimkime. Klausimas: apie kuri pieną kalbama? Ar ta balta vandenį dabartinėse parduotuvėse? Ar apie kaimiška pieną? Kuris nėra nugriebtas ir pasterizuotas. Nes tiek vienas, tiek kitas yra pienas. Bet jų sudėtis skiriasi kaip diena ir naktis. Aš mažas gėriau ką tik pamelšta ir tik perkošta per merliu pieną, kol jis dar net ne atšalo. Kaip visa mano šeima ir kaimynai. Ir niekas dėl pieno nesirgo, o kaip tik atvirkščiai. Kadangi tokiame piene daug bakterijų, jis stiprina imunitetą. Ir nereikia pirkti visokio šlamšto bioactive ir panašiai. Mitas dėl vitamino C kada kilo? Tikrai labai seniai. Ir tada kalbėjo ne apie vitaminą C iš tablečių, o iš vaisių. Nors minėjo tik vitaminą C (nes kitu nežinojo arba jų pavadinimų nemokėjo ištarti), bet vaisius sudaro ne tik vitaminas C. Bet kadangi žinojo tik apie jį, tai visas vaisių savybes jam ir priskyrė. Todėl nors ir kalbėta tik apie vitaminą C, bet omenyje turėtas visas vaisius, o ne tik vitaminas C. Štai tau ir kitas mitas, kilęs iš terminų ir žinių trukumo, bet teisingas. Bet dėl to atsiranda nesusikalbėjimai ir dideli netikslumai. Kitas mitų "sulaužimas" atsiranda iš netinkamo mokslinio pranešimo suvokimo. Mokslininkas ištiria kažką ir pasako, kad tai nėra pasaulio panacėja ir ji padeda ne visiems, o kai kurie jai yra alergiški ir gali susirgti nuo jos. Žiniasklaidos antraštė gaunasi tokia (Mokslininkai įrodė kad šis produktas ne padeda, o kenkia ir siūlo jį uždrausti). Nors nei vienas mokslininkas to nesakė. Ir netgi pritaria, kad daugumai tai gali padėti. Bet to ne akcentavo, nes tai visi ir taip žino. Bet dėl šio fakto straipsnis butu nebeįdomus ir žurnalistas apie jį "pamiršo". O straipsnio skaitytojas niekados originalaus mokslininko pranešimo, juo labiau visos dokumentacijos ne skaitys. Ir žurnalisto straipsnis tampa 100% tiesa.

Dar dėl medaus reikia nepamiršti ir kur straipsnis rašytas. Kai kuriose šalyse medus po iškopinėjimo verdamas ir kitaip termiškai apdorojamas, po ko jis ir lieka tik gliukozės ir fruktozės tirpalas..

Nu bet medu su cukrum lygynti tai visai neprofesionalu. Butu gerai jeigu po copy-paste is kokio siknarascio, zurnalistai bent perskaitytu kas parasyta.

OK, pasinagrinėjam elementinę sudėtį. Geležies, sakai? 3% paros normos ŠIMTE gramų medaus. Tu suėdi 100 g medaus per parą? Kalio? 52 mg aka 1% RPN. Kalcio? 3% RPN. Dabar, kai mikroelementus sukišau tau į subinę, galime panagrinėti organiką. KIEK meduje yra "fermentų, fitoncidų, hormonų, aromatinių bei baktericidinių medžiagų"? Kokia yra veiksminga jų dozė?

Patikėk, nelieka. Aš pats gaminuosi midų (medovucha). Į gamybos procesą įeina virimas min pusantros valandos (kitaip nerūgsta, nes medus užmuša mieles). Galutinis produktas turi aiškų medaus skonį ir kvapą, o ir vertina visi kur kas aukščiau kokio sidro. Nesigilinau į medaus chemiją, bet vien iš skonio ir savybių akivaizdu, kad ten kur kas daugiau nei tiesiog cukrus.

Tas mitų paneigimas tai sakyčiau daugeliu atvejų labai kreivas. Pavyzdžiui kaip su priklausomybe nuo cukraus - jei kažkas kažko neįžvelgė ar nerado įrodymų tai dar nereiškia, kad priklausomybė neegzistuoja. Yra daugybė atlikta tyrimų su pelėmis ir kitais žinduoliais, kurie parodė, kad cukrus kelia tam tikras savikontrolės problemas mityboje.