Nebeliko jokių abejonių, kas kaltas dėl ketvirčio Londono gyventojų sunaikinimo ()
Ji iššlavė beveik ketvirtį Londono populiacijos ir buvo viena iš Anglijoje XVII amžiuje prasidėjusio mokslo renesanso priežasčių. Dabar Didįjį Londono marą 1665–1666 m. sukėlusio užkrato tapatybė nustatyta vienareikšmiškai – tai buboninį marą sukelianti Yersinia pestis bakterija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologai tikrino šventoriuje buvusioje masinėje kapavietėje rastų skeletų DNR.
Duobėje rasti 42 skeletai, kai kurie buvo sukrauti aštuoniais sluoksniais ir palaidoti karstuose bei suvynioti į audeklus.
Manoma, kad duobėje galėjo būti iki 100 asmenų, tačiau dalis duobės buvo nuardyta per statybas XIX ir XX amžiuje.
Ieškodami maro sukėlėjo pėdsakų, mokslininkai paėmė pavyzdžius iš 20 skeletų.
Tyrėjai išsiaiškino, kad penkis iš jų prieš mirtį buvo paveikęs šis patogenas ir tyrėjai mano, kad tai labiausiai tikėtina jų mirties priežastis.
Dabar mokslininkai tikisi nuskaityti visą maro bakterijos genomą, kad galėtų palyginti jį su Juodosios Mirties epidemiją 1348-aisiais sukėlusių bakterijų.
Tyrimas gali suteikti naujų įžvalgų apie keletą šimtmečių po Europą sklandžiusios ligos vystymąsi.
Jaudinantis radinys
Profesorė Vanessa Harding, Londono istorijos ekspertė iš Londono universiteto Birkbeke, sakė: „Tai labai jaudinantis radinys, tiek Londono istorijai, tiek ligos istorijai, tiek ir laidojimo istorijai. Jis patvirtina, kad Yersinia pestis bakterijos dalyvavo ankstyvojo dabartinio Londono maro epidemijose, ir susieja epidemiologiškai su XIV amžiaus Juodąja Mirtimi ir 1720-ųjų Marselio maru.
Tačiau vis dar reikia suprasti, kodėl liga pasireiškė tokia daugybe skirtingų būdų ir koks kitų patogenų indėlis šiose epidemijose.“
Nors jau seniai įtarta, kad XVII amžiaus Didįjį Marą sukėlė Yersinia pestis, naujieji radiniai pirmieji patvirtino tai vienareikšmiškai.
Tai buvo paskutinioji didelė buboninio maro epidemija Britanijoje, nužudžiusi 100 000 Londono gyventojų.
Tačiau iš viso mirčių buvo daug daugiau, nes daug Anglijos miestų ir miestelių nukentėjo kur kas labiau nei Londonas.
Laidojimo registre matyti, kaip 1665 m. Liverpulio gatvėje dramatiškai padaugėjo laidojimų.
Pernai archeologai atkasė 2,3 metrų pločio duobę, pilną kūnų. Iš kai kurių ten rastųjų dantų paimti mėginiai, nes dantų emalis padeda apsaugoti DNR po mirties.
Tad jie gali būti savotiškos laiko kapsulės, saugančios asmens mirties metu kraujo sistemoje cirkuliavusią genetinę informaciją.
Didelis žingsnis ligos supratimo link
DNR buvo nusiųsta Maxo Plancko Žmogaus istorijos mokslo instituto ekspertams į Jeną, Vokietijoje.
2014 metais, per Faringdone vykdytus kasinėjimus iškastuose skeletuose rasti Yersinia pestis DNR pėdsakai.
Manoma, šie asmenys mirė per pirmąją didelę maro epidemiją Europoje 1348 metais.
Tyrėjai tikisi, kad tolesnė naujos DNR analizė galės atsakyti į klausimus apie XVII a. Didžiojo Maro ir XIV a. Juodosios Mirties ryšį.
Taip pat tai galėtų padėti išsiaiškinti, ar tie maro protrūkiai ir kiti mažesni, nutikę panašiu laiku, buvo vienos bangos dalys, ar jų buvo keletas, kilusių dėl prekybos su Azija.
Ankstesni Vokietijos, Ispanijos ir Rusijos aukų tyrimai rodė, kad Juodąją Mirtį ir Didįjį Marą sukėlė tas pats bakterijų štamas.
Profesorė Harding pridūrė: „Kasinėjimai taip pat pabrėžia papročių ir tvarkos stiprumą krizės metu, nes rodo, kad maro aukų laidojimas, netgi masiniuose kapuose, vyko tvarkingai, kūnai suguldyti karstuose vienas ant kito – ne populiariajame diskurse minimose betvarkėse „maro duobėse“.“
Tarp kitų masinės kapavietės radinių yra ir vėliau sienoje panaudotas antkapis maro aukai Mary Godfrey, mirusiai 1665 metais.
Žmonių palaikai aptikti statant dvi metro linijos stotis Faringdone ir Liverpulio gatvėje.
Donas Walkeris, kasinėjimams vadovavęs Londono Archeologijos muziejaus vyr. osteologas, teigė, kad mirtis sukėlusios bakterijos identifikavimas buvo didelis žingsnis ligos supratimo link.
Jis sakė: „Šis atradimas gali gerokai praplėsti mokslininkų supratimą apie ligą, o tai, kartu su nuodugniais skeletų tyrimais, papasakos daugiau apie šią pražūtingą epidemiją ir jos aukų gyvenimus.“
Yersinia pestis: mirtiniausia bakterija
Vienas Yersinia pestis, buboninį marą sukeliančios bakterijos, štamas galėjo sukelti maro epidemijas, nusiaubusias Europą XIV a. ir XVII a.
Kadangi gyventojams gali išsivystyti imunitetas, ligas dažnai sukelia skirtingi tos pačios bakterijų rūšies štamai. Bet genetinė palaikų iš maro nusiaubtų Europos miestų analizė parodė, kad Juodąją Mirtį 1348-aisiais ir Didįjį Marą 1665-aisiais sukėlė tas pats štamas.
Tyrėjai dėmesį sutelkė į tris vietas su istoriškai patvirtintais maro protrūkiais, dvi masines kapavietes Ispanijoje ir Vokietijoje ir vieną kapą Vokietijoje.
Nors plačiai įsigalėjusi nuomonė, kad liga į Europą atkeliavo iš Azijos, tyrėjai susiejo bakterijas su naujesniais maro protrūkiais Kinijoje ir Indijoje XX amžiuje, o tai rodo, kad jis galėjo sklisti iš Europos į Aziją.
Giltinės triumfas
Thomas Vincentas aprašė 1665 m. rugpjūčio Londoną tokiais žodžiais:
„Debesys labai juodi, ir artinas ūmai audra arši.
Mirtis triumfuodama šyvu arkliu nujoja per mūsų gatves ir lankos kone visuose namuose, kur tik randa ką begyvenant.
Žmonės krenta kaip lapai nuo medžių, rudenį purtomų vėjo stipraus.
Slegiančiai tuščios Londono gatvės… Sunku eiti pirmyn, bet regime daugel karstų, daug žaizdotų gatvėse, daugel luošų.“
