Žiauri sovietų realybė: kodėl genialių mokslininkų gyvenimai baigdavosi kankinimu, trėmimu ar mirtimi? (4)
Jei skaitėte rusų rašytojo Michailo Bulgakovo romaną „Šuns širdis“ ar matėte to paties pavadinimo Michailo Gorbačiovo peresotrojkos laikų filmą, turėtumėte prisiminti, kad vienas iš pagrindinių herojų – pasaulinio garso profesorius Preobraženskis buvo nuolat kaltinamas „nemeile proletariatui“ ir „kontrevoliucine veikla“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai nėra Bulgakovo fantazijos. Toks požiūris į mokslininkus Lenino Sovietų Rusijoje, o paskiau ir Stalino Sovietų Sąjungoje buvo visiška norma.
Raudonoji valdžia tiesiogine prasme smaugė savo mokslą, žudydama, kalindama ar deportuodama šviesiausius jo atstovus. Bolševikinis perversmas Rusijos mokslininkams nežadėjo nieko gero. Jie iškart paskelbti „supuvusia inteligentija“, „darbo liaudies krauju mintančiais parazitais“, „buržuazinio užkrato“ nešiotojais.
Nepriklausoma mąstysena bei plačiu akiračiu pasižyminti šviesuomenė komunistų akyse tebuvo idėjiškai pavojingas elementas. Žinios, patirtis ir pasiekimai raudoniesiems neturėjo visiškai jokios reikšmės.
Represijos prieš inteligentus, tarp kurių buvo ir mokslininkai, prasidėjo iškart po 1917 m. „spalio revoliucijos“. Daugelio turtas dalinai ar visiškai konfiskuotas, o patys „baltarankiai“ (kaip juos pakrikštijo propaganda) įtraukti į sovietinio saugumo – ČK sąrašus.
Neretai geriau apsirengę gydytojai, teisininkai, inžinieriai būdavo čiumpami tiesiog gatvėje ir, „darbo liaudžiai“ pašaipiai kvatojant, pristatomi kasti sniego, rinkti šiukšlių ar tiesiog verčiami gulsčiomis šliaužioti po balas. Tų, kas pradėdavo garsiau piktintis, laukė areštas. O po to kalėjimas, koncentracijos stovykla, mirtis nuo išsekimo, ligų ar kulkos.
Iš Sovietų Rusijos spėję pabėgti mokslo šviesuliai itin retai gailėjosi dėl šio savo žingsnio. Valdžios įtarimą kėlė ne tik „potencialiai pavojingų“ išsilavinimas, bet ir pats nepriklausomas mokslinis darbas!
„Nuo chemijos iki kontrrevoliucijos vienas žingsnis“ – taip 1921 m. rugsėjo 3 d. Vladimiras Leninas komentavo žymaus chemiko, profesoriaus Michailo Tichvinskio suėmimą. Pats Tichvinskis netrukus sušaudytas be jokio teismo ir nuosprendžio.
Jis buvo apkaltintas pramoniniu šnipinėjimu švedams, nors šalies fizikų ir chemikų bendruomenė maldaute maldavo palikti profesorių ramybėje.
Analogiškas likimas ištiko daugybė kitų šviesuomenės atstovų. Pasisekė tiems, kurie 1922 m. pateko į vadinamuosius „filosofų garlaivius“. Taip bolševikai paniekinamai praminė laivus ir traukinius, kuriuose atsidūrė į užsienį deportuojami mokslininkai.
Levas Trockis ciniškai juokavo, kad šių žmonių kol kas nėra už ką sušaudyti, tačiau jų buvimas „valstiečių ir darbininkų“ šalyje darosi nepakenčiamas.
Deportuojamiems leista pasiimti tik po dvi poras drabužių. Užsienyje jie išlipo be nieko, tačiau bent išsaugojo savo gyvybę. „Filosofų garlaiviuose“ gimtąjį kraštą paliko filosofas Nikolajus Berdiajevas, Maskvos universiteto rektorius, zoologas Michailas Novikovas, sociologas Pitirimas Sorokinas, profesorius, garo turbinų konstruktorius Vsevolodas Jasinskis, vėliau Lietuvoje įsikūręs kultūros istorikas Levas Karsavinas.
Vien 1922 m. iš šalies išsiųsta pustrečio šimto gydytojų, pedagogų, inžinierių, ekonomistų, teisininkų. Daugelis jų užsienyje priimti išskėstomis rankomis, tęsė savo profesinę veiklą ir neįtikėtinai pasitarnavo naujosioms savo tėvynėms.
Pavyzdžiui, nuo bolševikų teroro 1918 m. į Vakarus pabėgęs aviacijos inžinierius, išradėjas Igoris Sikorskis Jungtinėse Valstijose nusipelnė aukščiausių mokslinių apdovanojimų, o Lenino įsakymu deportuotas P.Sorokinas tapo JAV Sociologų asociacijos prezidentu.
Stalino laikais susidorojimas su mokslininkais tęsėsi. 1937 m. sušaudytas fizikas, žemų temperatūrų specialistas Levas Šubnikovas, 1938 m. – sovietų raketinės technikos pionierius, „Katiušos“ kūrėjas Georgijus Langemakas, 1941 m. – žymus augalų genetikas Georgijus Karpečenka ir Astronomijos instituto direktorius Borisas Numerovas. 1943 – aisiais – botanikas, visame pasaulyje pripažintas akademikas Nikolajus Vavilovas.
Ir netgi Sergejus Koroliovas – garsus raketinių variklių konstruktorius, „sovietinės kosmonautikos tėvas“, tik per plauką išvengė mirties už „kenkėjišką antitarybinę veiklą“.
Stalino kalėjimuose bei lageriuose jis praleido šešerius metus, kur buvo nuolat žeminamas, mušamas, kitaip kankinamas. Sakoma, kad tardymo metu Koroliovui sulaužyti abu žandikauliai.
Sovietų Sąjungoje diplomuoti šviesuliai, inovatoriai, fenomenalūs protai kirkomis daužė uolas ir karučiais vežiojo purvą. „Genijų nebūna – juos išgalvoja“ – 1946 m. sausio 25 d. rašė net pagrindinio išsilavinimo neturintis Stalinas, 1939 m. „išrinktas“ Sovietų Sąjungos Mokslų Akademijos garbės nariu.
Per visą savo egzistavimo laikotarpį raudonoji imperija savo rankomis pražudė ar privertė bėgti į užsienį dešimtis tūkstančių perspektyvių mokslininkų, gabiausių specialistų, kurie galėjo tapti šalies pažibomis, didžiuliu pažangos varikliu. Deja, vieninteliu iškiliausiu visų laikų protu čia buvo paskelbtas Vladimiras Iljičius Leninas. Ar gali valstybė sau leisti didesnę beprotybę?
