Požymiai, kad esate psichologiškai stipresnis nei vidutinis žmogus

Geras straipsnis, beveik budistiškas... Įdomu būtų išgirsti nuomonę tų "gudručių" ir psichologiškai "stiprių" asmenybių, kurios straipsnį reitinguoja kaip - neverta skaitytį ...

Straipsnis šiaip jau nėra blogas, bet aš jį minusavau, nes čia apibūdinimas tobulo žmogaus, kuris neturi jokių žmogiškų minusų. Galbūt klystu, gal čia tik mano karti patirtis, bet aš nesieju šiaip sėkmingos asmenybės su galbūt pragarą perėjusiu žmogum, kuris tos stiprybės gali turėti kur kas daugiau. Mano manymu ta "psichologinė stiprybė" yra visas jausmų ir emocijų spektras, įskaitant pyktį ir liūdesį, nepaslėptas ir nepablizgintas netikra šypsena. Straipsnyje labiau išryškinama logika, bet ji dažnai veda į priešingą pusę nei norėtume.

Sveikinu už nuoširdumą, tai stiprios asmenybės bruožas. Dėl to parašau jums pliusą ... Tai kas surašyta yra siekiamybė, kryptis visam gyvenimui, o jei žmogui tai priimtina, vadinasi jis jau juda link stiprios asmenybės. Budizme tai būtų vienuolio kelias, induizme - jogo, Amerikos indėnų tradicijoje - mago (kario) kelias, Sibire - šamano kelias.. Labai gerai, kad vakarietis nebūdamas nei jogas, nei magas, nei vienuolis taip pat turi galimybę būti psichologiškai stiprus ...

Keista, bet atitinku visus punktus. Nemanau kad čia apie psichologini stipruma. Nes psichologiškai stiprūs žmonės buvo ir Hitleris ir Stalinas, ir ivairus sociopatai tokie. Čia labiau apie laimę, atsiputima gyvenant gal. Kažkaip geriau gyveni kai mažiau galvoji apie aplinkinius, dalykus kuriu negali pakeisti ir džiaugiesi kuo turi.

Beveik visi teiginiai suformuluoti abstrakčiai iki tokio lygio, kad arba tu sau prie gerų norų pritaikai viską, arba nepritaikai nieko. Žodžiu, priklausomai nuo nuotaikos tu gali pagal šitą sąrašiuką pasirodyti kaip vyras-mūras-ąžuolas arba kaip lepšis-ištižėlis. Ką jau kalbėti apie pačią „psichologinės stiprybės“ temą. Kuri iš principo nereiškia totaliai nieko.

utf panasu neistizelis-nelepsis nes viska bande taikyti bet gavosi kaip visada nes tuo metu is principo priklause nuo nuotaikos... tu geri alu bent kartais arba rukai cigaretes ar dar kanors?

Jeigu jau teigiate, kad Hitleris ir Stalinas buvo psichologiškai stiprūs žmonės, tai tikrai neatitinkate visų straipsnyje išvardintų punktų, pradedant nuo logikos. Tamsta pasidomėkite labiau tom dviem asmenybėm, jie abu psichopatai, vienas isteriškas, kitas paranoiškas. Bent jau su logika jiems buvo geriau nei Jums.

Tai vis tik kodėl jūsų nuomone jie buvo psichologiškai silpni? Jei jie sugebėjo eiti savo pasirinktu keliu, nepaisant jokių kliūčių, kalbų, nepaisant to ar šiandien gera nuotaika, ar bloga ir t.t.. Taip galbūt tikslai buvo pasirinkti ne tie, bet čia kitas klausimas, vienas eina sportuoti, kitas eiles rašyti, kitas dar kažką daryti. Kiekvienas tiki savais dalykais. Aplinka, vaikystė ir t.t. privedė prie to, kokiais tikslais patikėjo. Kad buvo paranojikai.. hmm.. įdomu kuris nebūtų paranojiku jų vietoje. Turbūt tas kuris tuo laiku jau būtų buvęs negyvas. Kai paranoja tau ne kartą išgelbsti gyvybę, gal tai jau nebe paranoja? Kai tu tiki savo tikslu ir nori jį pasiekti ir matai, kad tik įsterikuojant kažkokią tikslo dalį pasieki greičiausiai ( nes kiti greičiau paklauso, geriau padaro nes bijo ir t.t. ), tai gal jau nebe isterija, o budas pasiekti savo tikslus? Vėlgi grįžtam prie to paties, netinkami tikslai, savaime aišku, kad ir būdai jiems įgyvendinti yra netinkami.