Pasaulis žavisi Japonijos gyventojų drausmingumu ir atsidavimu darbui. Tačiau kas penktas Tekančios Saulės šalies pilietis persidirba ir rizikuoja mirti dėl silpnos sveikatos. O dalis jų iš nevilties nusižudo.

Situacija Japonijoje tokia bloga, kad jau sukurtas ypatingas žodis apibūdinti mirtį dėl per didelio darbo krūvio, – „karoshi“.

Spalio mėnesį Japonijos vyriausybė paviešino pirmąją baltąją knygą apie „karoshi“. Pasak dokumento, 22,7 proc. įmonių darbuotojų kas mėnesį dirbdavo 80 ar daugiau valandų, negu turėjo, – peržengus šią viršvalandžių ribą kyla rimtas pavojus fizinei ir psichikos sveikatai.

Daugiau nei penktadalis įmonėse dirbančių japonų persitempia ir kenčia dėl sveikatos sutrikimų, bet darbo nekeičia. Kodėl?

Patys japonai ir ten gyvenantys lietuviai pasakojo, jog su tuo susijusi ne tik išskirtinė šalies kultūra, bet ir priežastys, kurios būdingos visam pažangiam pasauliui.

Konkuruoja ir studentai

Kodėl japonai neišlipa iš užburto persidirbimo rato, „Lietuvos rytui“ papasakojo Tokijo užsienio studijų universitete magistrantūroje studijuojanti lietuvė Justina Kiviliūtė.

Anot J.Kiviliūtės, apie 20 proc. įmonių darbuotojų kas savaitę dirba 80–100 valandų, o japonai savo darbui yra ištikimi. Dauguma per visą gyvenimą dirba vos dviejose įmonėse. Be to, darbas savaitgaliais arba iki vidurnakčio niekam seniai nebekelia nuostabos.

Tačiau lietuvė teigė, kad oficialią statistiką derėtų vertinti su žiupsneliu skeptiškumo. Ji gali būti klaidinga, nes baimė netekti darbo verčia dalį darbuotojų meluoti, kiek iš tikrųjų viršvalandžių jie dirba.

„Kalbant apie darbo kultūrą, Japonijos visuomenėje individualizmas arba asmeniniai norai, pageidavimai, nuomonės nėra išsakomi garsiai. Japonijoje privaloma „skaityti orą“ („kuuki o yomu“): suprasti, ko iš tavęs tikimasi, be pasakymo ir prisitaikyti prie grupėje vyraujančios nuomonės. Tai yra savaime suprantamas dalykas. Tad pasakyti savo viršininkui, kad nori atostogų ar išeiti iš darbo anksčiau, arba pasakyti „ne“, kai tavęs ko nors paprašo vyresnis kolega, – visiškai nesuprantamas dalykas. Neretai gyvenę užsienyje japonai kaltinami tuo, kad neturi šio „įgūdžio“, tad dažniausiai jie dirba užsienio firmose, kur darbo kultūra labiau vakarietiška“, – aiškino studentė J.Kiviliūtė.

Pasak lietuvės, studentų darbo paieškos („shuukatsu“) prasideda dar trečiame kurse ir vyksta visos šalies mastu nuo kovo iki vasaros pabaigos:

„Konkurencija labai didelė. Geriausių universitetų studentai greitai susiranda darbus, o likusieji griebiasi už šiaudo ir kur papuola, ten ir dirba.“

J.Kiviliūtė teigė, kad per „shuukatsu“ patiriamas stresas yra didžiulis, o savižudybės nėra retas įvykis. Bet net ir gavus gerą darbą tenka paplušėti už dyką.

Nors Japonijoje viršvalandžiai kompensuojami, taip pat egzistuoja „saabisu zangyo“ – neapmokami viršvalandžiai. Tai – tarsi savanoriavimas.

Viskas dėl šeimos

Tiesa, įmonės prisideda prie darbuotojų buto nuomos apmokėjimo, sumoka visos šeimos sveikatos draudimą, dalija įvairias nuolaidas, netgi bilietus į disneilendą. Tačiau kaip į darbuotojų persidirbimą ir viršvalandžių kultūrą reaguoja vyriausybė?

„Persidirbimas – akivaizdi problema, tačiau vyriausybė nesugeba kontroliuoti viršvalandžių įmonėse, nes tai yra „savanoriška veikla“. Pareikšti, kad kas nors netinka, yra savotiškas tabu. Tiesa, nepaisant savižudybių skaičiaus ir streso problemos, japonai uždirba daug. Dirbantis vyras sugeba išlaikyti savo namų šeimininkę žmoną ir vaikus, kurių išsilavinimas apmokamas iš savo santaupų. Dažnai su šeima gyvena seneliai ir visi aprūpinami iš vienos algos. Spaudimas dirbti viršvalandžius kyla ne tiktai iš darbovietės, bet ir iš šeimos“, – tvirtino J.Kiviliūtė.

„Vyriausybė gamina plakatus, kuriuose kalbama apie šią problemą, tačiau tai tėra propaganda, – aiškino Nacionalinės „karoshi“ aukų advokatų organizacijos generalinis sekretorius Hiroshi Kawahito. – Esminis iššūkis – sumažinti darbo valandų skaičių, o valdžia neįdeda pakankamai pastangų, kad pakeistų situaciją.“

Problemos vyriausybė suvaldyti nesugeba, o kompanijos to daryti nenori. Mažinti darbo apimtį įmonėms nenaudinga, o darbuotojų sveikata – ne prioritetas ir jų pačių problema.

Pasak konservatyviojo Japonijos laikraščio „Yomiuri Shimbun“, Tekančios Saulės šalis turi „blogiausius viršvalandžių standartus iš visų išsivysčiusių šalių“, o papildomas darbas net nepadidina našumo.

„Japonijoje nėra reta, kad į ketvirtąją dešimtį įžengę žmonės patirtų širdies smūgį“, – kalbėjo H.Kawahito.

Stumia link bedugnės

Kasmet Japonijoje pranešama apie šimtus savižudybių, insultų ir širdies smūgių bei daugybę atvejų, kai nuovargis sukelia rimtų sveikatos sutrikimų.

Nuo 2014 metų kovo iki 2015 metų to paties mėnesio dėl persidirbimo mirė 1456 žmonės – sustojo širdis, patyrė insultą. Tačiau tikrieji mirčių nuo streso skaičiai greičiausiai klaidingi – jie, anot H.Kawahito, gali būti dešimt kartų didesni, nei pranešta.

Daugiausia nuo persidirbimo miršta vyrai, bet daugėja ir moteriškos lyties „karoshi“ aukų. Pernai gruodį nusižudė reklamų įmonės „Dentsu“ darbuotoja 24-metė Matsuri Takahashi, savo poste išbuvusi mažiau negu 9 mėnesius.

Priežastis? Nežmoniškas krūvis biure. Įmonė sumažino merginos departamento darbuotojų skaičių nuo 14 iki 6. O darbų kiekis liko toks, koks buvo.

„Mano dukra visiems pasakodavo, kad per savaitę iš viso miegodavo vos 10 valandų, – graudinosi M.Takahashi motina Yukimi. – Ji norėjo tik išsimiegoti. Kodėl ji turėjo mirti?“

Mergina socialiniuose tinkluose rašydavo: „Šefas sakė, kad po atostogų mano parengti dokumentai buvo mėšlas, aš esu fiziškai ir protiškai žlugusi“, „naktimis nemiegu, nes bijau, kad išauš rytojus“, „galbūt mirtis būtų laimingesnis sprendimas“.

Kas mėnesį merginai tekdavo dirbti daugiau nei šimtą papildomų valandų. Šventas nebūdavo net sekmadienis, o šefas reikalaudavo, kad išsekusi mergina visuomet atrodytų patraukliai.

„Japonams rūpi, ką apie juos mano visuomenė, jie darbą laiko vertybe, todėl negali sustoti, – savo nuomonę „Lietuvos rytui“ pareiškė daugiau nei 90 šalių koncertavęs muzikantas iš Japonijos Hideki Sakomizu. – Kai kurie žmonės net mano, kad persidirbti yra „kieta“. Žmonės dirba tiek daug, kad susidrumsčia protas ir jie pakelia ranką prieš save.“

Ištikimi savo kolegoms

Pernai liepą nusižudė ir 34 metų butų prižiūrėtojas Kiyotaka Serizawa. Jis dirbdavo po 90 valandų kas savaitę.

„Jo kolegas apstulbino, kiek jis dirbdavo, – pasakojo vyro tėvas Kiyoshi. – Jiems neteko matyti jokio žmogaus, kuris tiek aukotųsi ne savo, o kažkieno kito įmonės labui.“

Komentarai (4)