Kas yra laikas, ką su juo padarė Einšteinas ir kodėl vasarą neužšąla balos

Neseniai domėjausi šia tema ir supratau kelis dalykus. 1) Fizikai dar neapibrėžė kas yra laikas, jie tik turi laiko matavimo prietaisus. 2) Visuomenės informavimo puslapiuose visa medžiaga yra taip su paprastinta, kad dažniau klaidina nei išmoko. 3) Norint suprasti reliatyvumą reiks gerai pasimokyti iš universitetinių knygų, o ne iš interneto. Kiek žinau reliatyvumo teorija remiasi dviem prielaidomis: a) Šviesa visada juda vienodu greičių nesvarbu kokiu greičių ar kryptimi juda jos stebėtojas. b) Visi fizikos dėsniai yra pastovus ir nekintantis. Buvo parašyta, kad a ir b prielaidos yra įrodytos ir kaip buvo įrodyta a prielaida supratau, bet kaip įrodyta b prielaida nepavyko rasti. Tai, jog judant greičiau už stebėtoja laikrodis juda veikia lėčiau yra įrodyta tyrimais. Bet ar laikas juda lėčiau? Kai laikas neapibrėžtas fizikinėmis formulėmis ir dėl to nežinoma kas tai yra galima lyginti su laikrodžiu? Kadangi nežinau kaip įrodė b prielaidą ir turbūt įrodimo nesuprasčiau be gilesnių fizikos žinių, galiu labai daug ką išsigalvoti iš internete pateiktu filosofinių svarstymų. Taigi pafilosofuokime nekreipdami į fiziką dėmesio (juk vis tiek jos tiek nemokame, kad galėtume fiziškai mastyti). 1) Jei artėjant prie šviesos greičio arba didėjant gravitacijai lėtėja ne laikas, bet fizikiniai dėsniai? Kaip tai atrodytu su internete populiariais reliatyvumo pavyzdžiais? Ogi lygiai taip pat. Jei fizikiniai dėsniai lėtėja, tai ir laikrodis (kad ir kaip jis butu pagamintas) lėtėtu. Žmogaus aplinkos suvokimas taip pat lėtėtų, todėl to lėtėjimo nepastebėtu. Pasiekus šviesos greiti viskas sustotu, o viršijus šviesos greiti? Kadangi sulėtėjo ne laikas, o fizikiniai dėsniai, tai jie pradėtu vėl greitėti ir eitu toliau. Laikas atgal nesisuktu. 2) Dabar galvojam, kad didėjant greičiau išties lėtėja laikas. Jei asmuo įsėstu į raketa ir pradėtu skristi 99.99% šviesos greičiu kelis metus. Kas butu jam sustojus? Laikas butu sulėtėjęs tik raketos viduje, o ne išorėje. Todėl jam sustojus ir galvojant kad praėjo tik keli metai, žemėje butu praėję dešimtmečiai. Ir jis išlipęs iš raketos pamatytu ne kelių metu senumo žemę, o dešimtmečių senumo žeme. Taigi, jis nekeliavo laiku, laikas sulėtėjo tik jam, o ne likusiai visatai. Todėl laiko judėjimas yra lokalus, o ne globalus. Ir viršijus šviesos greiti laikas atgal eitu ne globaliai, o lokaliai. Viskas pradėtu jaunėti raketoje? O jei į raketą įdėčiau nupešta ir iškepta vištą. Ar ji atgytu? Bet jei jos plunksnos paliktos žemėje? Kas tada? Taip prisifilosofuoti galima labai daug ir įvairiai, nes nesuprantame kaip fizikai viska supranta, o patys žinoma tik nuotrupas ir tik tai kas pritraukia skaitytojus. Ar laikas = laikrodis? Kaip buvo įrodyta, kad didėjant gravitacijai arba greičiui nesikeičia fizikiniai dėsniai? Kitas pamąstymas. Laikas viską veikia vienodai. Jei į raketa įdėsime žmogų, medį, akmenį, metalo gabalą ir t.t. visiems jiems laikas lėtės vienodai. Tai tarsi viskas pagaminta iš vienos medžiagos. Iš fizikos žinome, kad kūnams šiltėjant jie plečiasi ir skirtingos medžiagos plečiasi skirtingai. Dabar įsivaizduokime, kad visas pasaulis sudarytas tik iš geležies ir nėra jokios kitos medžiagos. Pagaminame geležinę liniuotę ir geležinį objektą 20 laipsnių C temperatūroje. Pamatuojame objekto dydį ir nustatome, kad jis yra 30 cm ilgio. Dabar liniuote ir objektą įdedame į aplinka kurioje yra 100 laipsnių C ir palaukiame kol liniuotė ir objektas įkais iki aplinkos temperatūros. Tada vėl pamatuojame objektą. Kadangi tiek liniuotė, tiek objektas išsiplėtė vienodai, nes pagaminti iš vienodos medžiagos ir yra vienodos temperatūros - tai liniuotė rodys kad objektas yra 30 cm ilgio. Nors žinome, kad medžiaga išsiplėtė. Bet negalime nustatyti kiek. Nes viskas su kuo matuojame ilgi taip pat išsiplėtė tiek pat. Net jei bandysime liniuote pagaminti 100 laipsnių temperatūros aplinkoje šablonas pagal kuri gaminsime liniuote bus taip pat išsiplėtęs ir tiek pat, nes jis taip pat bus pagamintas iš geležies ir bus tokios pat temperatūros. Net jei skaičiuosime liniuote sudarančius atomus tai nepadės. Nes atomu skaičius liniuotėje bus vienodas nepriklausomai ar ji 20 ar 100 laipsnių temperatūros. Tai kaip mums sužinoti, kad medžiagos plečiasi, o nėra vienodos prie skirtingu temperatūrų?

Kitas pamąstymas. Dauguma yra girdėję apie atominius laikrodžius kurie per milijonus metu laiką rodis tik vienos sekundės paklaida. Žinome, kad laikas lėtėja didėjant gravitaciniam laukui kuris priklauso nuo medžiagos tankio. Žemė nėra vienalytė dėl to skirtingose juos vietose yra skirtingas gravitacinis laukas ir laikas eina skirtingai. Žinome, kad didėjant judėjimo greičiui erdve laikas lėtėja. Todėl jei viena laikrodį padėsime jūros lygyje, o kita užnešime ant aukščiausio žemės kalno, jų atstumas iki žemės centro skirsis. Todėl dėl žemės sukimosi apie savo ašį laikrodžių judėjimo erdvėje greičiai skirsis. Todėl skirsis ir laiko greitis. Ar tie du laikrodžiai rodys vienoda laiką po 100 metų? Juk jų paklaida per milijoną metų tik sekundė.

Ne, jų laikai skirsis. Tiesą sakant, tik tokiais tiksliais laikrodžiais ir įmanoma pamatuoti tokius reliatyvistinius nedidelius laiko tėkmės greičio skirtumus. Ryškiau tas jaučiasi GPS, kur palydovai turi koreguoti savo laiką.

Ta ir turėjau mintyje, kad jų laikai skirsis daugiau nei viena sekunde ir po 100 metų. Nors sakoma, kad jų paklaida tik sekundė per milijonus metu. Dėl reliatyvumo jų paklaida galioja tik pačiam laikrodžiui ir netoli jo esančiai erdvei, bet erdvei už 100 kilometru ši paklaida gali negalioti, nes laiko tėkmė tose vietose gali skirtis minutėmis šimtui metu. Priklausomai nuo gravitacinio lauko skirtumu ir judėjimo erdve greičių skirtumu. Todėl iš šitos pusės jis nebus toks tikslus skaičiuojant laiką toliau.

Ne taip pat, nes SRT (t.y. dėl pastovaus judėjimo) laikas nelėtėja. Lėtėja arba greitėja tik kitos sistemos matavimas. Tu pamatavęs Petrą, judantį tavo atžvilgiu, sužinosi, kad jis sulėtėjęs, bet Petras pamatavęs tave, sužinos, kad sulėtėjęs tu. Ir dar gali būti toks Jonas, kuris išmatuos, kad abu jūs sulėtėję, be to, vienodai. Su BRT (t.y. gravitacija) sudėtingiau, ten pokyčiai yra "absoliutiškesni", ne taip priklausomi nuo laisvai pasirinktos atskaitos sistemos.

Iš esmės visoje modernioje fizikoje matavimo rezultatas yra priklausomas ne tik nuo matuojamo objekto, bet ir nuo matuotojo. Tikriausiai esi girdėjęs apie Šredingerio katiną, paimk to eksperimento setup'ą (katinas dėžėje su randominiais nuodais ir dėžę stebintis stebėtojas), patalpink jį į didelę dėžę ir pastatyk dar vieną stebėtoją, ką gausi?

Nesupratau teiginio tada. Jei laikrodžiai bus sinchronizuoti ir bus tame pačiame gravitaciniame lauke ir vienas kito atveju nejudės, tai jų laikai sutaps jų tikslumo ribose (sekundės dalys per milijonus metų). Minutės šimtui metų tai labai didelė paklaida ir turėtų būti kažkokia laabai stipri anomalija. Kad paklaida galioja tik pačiam laikrodžiui/artimai jo aplinkai, tai ir pademonstruoja reliatyvumo teoriją. Pasikartosiu, nesuprantu tamstos tezės.

Aš kalbu apie du sincronizuotus laikrodžius ne tame pačiame gravitaciniame lauke, o toli vienas nuo kito, net skirtinguose atstumuose nuo žemės centro.

Jei gerai supratau ši eksperimentą http://hyperphysics.phy-astr.gsu.edu/hb ... irtim.html ir tavo parašymą, tavasis teigia visai ką kita nei šis eksperimentas?

Nes tavo nurodytas eksperimentas yra realus, o "laikas lėtėja" ne tik dėl greičio ar gravitacijos. Jei imsi tik reliatyvumą ir tik pastovų greitį, t.y. idealus eksperimentas, bus kaip aš nurodžiau. Pvz: http://physics.stackexchange.com/questi ... -a-paradox

Laikrodžių sinchroniškumas (įvykių chronologija) priklauso nuo stebėtojo. Vienam atrodys vienaip, kitam kitaip.

Tokio dalyko kaip absoliutus laikas (pagal šiandieninę fiziką) nėra. Jei laikrodis A yra veikiamas stiprios gravitacijos, o laikrodis B silpnos tai: Laikas erdvėje kur yra laikrodis A bus "lėtesnis", nei laikas erdvėje "B", todėl atsivežus laikrodiu į vieną vietą, laikrodis A rodys mažiau, nei B. Shinigami, tu bent skaitei šitą straipsnį? Sakykim skrendi kosminiu laivu 90% šviesios greičio. tai laikas laive eis "normaliu" greičiu, tačiau laikas už kosminio laivo eis "nenormaliu" greičiu, kosminio laivo atžvilgiu. Neužmiršk, kad žemė netik kažkokiu greičiu sukasi aplink saulę, bet ir žemė su saule sukasi aplink galaktikos centrą, o visa galaktika su saulės sistema ir žeme juda didžiuliu greičiu aplink visatos centrą. Sakykim yra visagalis stebėtojas (pagal kurį galėtume skaičiuoti absoliutinį laiką). Staiga viskas (absoliučiai viskas) visoje sustoja ir po kažkokio laiko tarpo pradeda viskas vykti du kartus greičiu, po to vėl viskas sustoja ir pradeda vykti 100 kart lėčiau. Niekas to absoliučiai niekaip nepajustų, išskyrus tą visagalį stebėtoją, kris yra tik kaip atskaitos taškas, nes kitu atveju toks dalykas kaip visiškas visko sustojimas neegzistuotų. Man tik įdomu, kodėl kai kas mano, kad laikas sukasi atgal, jei judėtum didesniu nei šviesos greitis greičiu? Na aišku galima sakyti, kad jei raketa išskrenda iš planetos A į planetą B, ir po metų mes tą raketą pamatome planetoje B. Jei tarp planetų yra atstumas lygus dviem šviesmečiams, tai reiškiasi, kad ta raketą planetoje B nusileido prieš du metus, nors išskrido tik pernai. Man toks pavyzdys atrodo kvailas. Ir pabaigai Shinigami užduotis tau. Įsivaizduok, kad planetoje A yra du identiški broliai M ir L. Brolis M sėda į raketa nuskrenda iki planetos B ir grįžta atgal. Skridimo greitis 0,75 šviesos greičio (planetos A atžvilgiu. Kitas brolis visą tą laiką prasėdėjo nejudančioje (planetos A atžvilgiu) raketoje. Abu broliai vienas kito atžvilgiu judėjo tuo pačiu greičiu. Kuris brolis jiems susitikus bus vyresnis?

Nes visa kita tik paistalai kol neturiu konkrečių atsakymų į šiuos du klausimus.

Kažkaip arba aš dar neatsibudęs ir kažką netaip supratau,arba čia taip žiauriai viską supainiojai kad net baisu. Judant greičiau už šviesą laikas atgal nejudėtų. tarkime yra du taškai A ir B vienas nuo kito nutolę per 2 šviesmečius, mes judame tarkime 2c greičiu. tai planetą B pasieksime po 1metų. Taigi tiesiog pažiūrėję į planetą A mes matytume šviesą, kuri iškeliavo iš planetos A prieš du metus (t.y. tik vaizdą 2m senumo, bet ne laikas atgal). Stebėtojas iš Planetos A stebintis planetą B matys, kaip išvyksta laivas (ką kelionės metu matytų čia jau kitas klausimas, manau priklausantis nuo to, kokiu būdu mes išvystytumėme tą 2c greitį, bet tarkime nematys laivo keliones metu visai) taigi laivas planetoje B atsidurs po metų, dar šviesa nuo laivo iš planetos B į planetą A keliaus 2metus, tai stebėtojas pamatytų, kad laivą po 3 metų.

Va su judančio didesniu nei šviesos greičiu laivo matymu, judėjimo metu, ir gautųsi daugiausia paradoksų, nes tarkime laivą, į planetą už 2 šviesmečių, nuskridusį dvigubai didesniu, nei šviesos greičiu mes pamatytume po 3 metų. Bet tarkime, kad laivas ten nesustojo, o apsisuko ir tuo pačiu dvigubu šviesos greičiu grįžo atgal. Tai po dviejų metų nuo išvykimo, jis jau būtų vėl šalia mūsų, o mes jį tik po metų pamatysime prie anos planetos... tokiu būdu gaunasi, kad mes jį turėtume matyti vienu metu keliose vietose - kažkas panašaus, kaip gaunasi fotografuojant naktį judantį šviečiantį daiktą su ilgu ekspozicijos laiku - nuotraukoje matome ne apibrėžto kontūro konkretų daiktą, o "išplaukusį". tik tokiu atveju jau žiūrėtume ne į išplaukusį atvaizdą nuotraukoje, o realiu laiku mums "išplauktų" skrendančio laivo vaizdas. Kaip viršgarsinio lėktuvo garsas pasiveja pavėluotai, taip šiuo atveju "pavėluotai pasivytu" vaizdas

Na kalbame apie tai, kaip judame greičiais didesniais už c, o tamstą jaudina tai, kad daiktas bus matomas vienu metu keliose vietose? (kas netgi neprieštarautų jokiems fizikos dėsniams) O dėl pačio vaizdo tai pasakyk, kokiu būdu viršysi c greitį, tada pafantazuosiu, ką galėtum matyti. Bet sakykim imam vienintelį man žinomą teorinį būdą viršyti šviesos greitį tai sukurti kirmgraužą (perlenkto popieriaus lapo analogija) tai matytum maždaug tai, kad objektas dingsta vienoje vietoje ir atsiranda kitoje.

Laikrodis yra prietaisas laiko matavimui, kaip liniuotė yra prietaisas erdvės matavimui. Matavimo rezultatas visada priklausys nuo matavimo prietaiso ir matavimo objekto tarpusavio konfiguracijos (greičio vienas kito atžvilgiu, laukų potencialų ir pan.), ne tik nuo matavimo objekto. Kadangi fizikoje reikšmingas tik matavimas (sąveika), klausimas, kokia yra objekto būsena savaime tiesiog neturi prasmės. Gravitacija, greitis ir visa kita yra fizikiniai dėsniai, dėmenys formulėse, priklausomybėse. Dėsnis fizikoje yra kelių kintamųjų tarpusavio priklausomybė, santykis. Atitinkamai tavo klausimas yra "kaip buvo įrodyta, kad keičiantis fizikiniam parametrui (kintamajam) nesikeičia fizikos dėsniai (formulės)". Sakyčiau nelabai logiškas klausimas...

Kad ir kiek daug būtų pažengusios šiuolaikinės mūsų fizikos žinios, man, kaip ne fizikui, pakankamai aišku, kad nė velnio patiems fizikams neaišku Todėl ir nematau problemos svarstyti kaip atrodytų greičiau už šviesą judantis objektas, nes tai mažai kuo skiriasi nuo daugumos teorijų, kuriomis remiasi "šiuolaikinis fizikos mokslas" - jų patikrinti ir neginčijamai įrodyti lygiai taip pat nėra galimybės (bent jau kol kas). Daugelis teorijų remiasi išvadomis, padarytomis iš kitų teorijų ir t.t. Kad ir tamstos minima teorija apie kirmgraužas... Teko tokią matyti ir tyrinėti? Bet nežiūrint to, tai jau "žinomas teorinis būdas viršyti šviesos greitį" Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių (bandant atsakyti į vieną klausimą atsiranda 10 kitų klausimų) Taip, žinau, kad teoriškai laikoma neįmanomu skristi greičiau už šviesą, bet lygiai taip pat kažkada buvo pasirengę deginti ant laužo tuos, kurie bandė apskritai skristi, ar, pavyzdžiui, tuos, kurie sakė, kad laivas, pastatytas iš metalo, gali plaukti vandens paviršiumi, ar, neduok tu Dieve, apskritai pakilti į dangų ir t.t. Daugelį "neįmanomais" laikytų dalykų naudojam kasdien ir net juokingai atrodo, kad kažkada juos galėjo laikyti neįmanomais

Pritariu kai kuriems kolegoms, kad kol kas viskas "šakėmis ant vandens". Nesuprantu užsiciklinimo dėl greičio. Greitis yra viso labo koordinatės pokytis per laiko trukmę, t.y. mūsų išgalvotas išvestinis matas, padedantis mums lengviau susivokti aplinkoje . Kaip tai gali keisti ką nors išskyrus mūsų vaizduotę? Liaudiškai „greitis“ yra pasekmė, o priežastis – koordinatės pokytis. Sujauksiu „greičio“, bei jo įtakos laikui supratimą dar labiau: nėra nei absoliučios koordinatės nei absoliutaus laiko ir įtariu kad net ir absoliutaus jų pokyčio, t.y. bet kuris taškas visatoje keičia savo vietą, o koordinatės pokytis taip pat yra tik konkretaus stebėtojo konkrečiais metodais imant konkretų atskaitos tašką nustatytas dydis, kuris nebūtinai visiems stebėtojams, taikantiems skirtingus metodus ir skirtingus atskaitos bei stebėjimo taškus turi būti vienodas. Nebent darot prielaidą, kad Jūs esat visatos (beje vienintelės ir nejudančios) centras, kuris stovi vietoje ir viskas sukasi aplink Jus . Tokiu atveju laikas (jei jis priklausytų nuo koordinatės pokyčio) kiekvienam Jūsų taškui turėtų sustoti ir nebeegzistuoti. Gautųsi, kad norėdami sustabdyti laiką turėtume ne lėkti kaip akis išdegę „šviesos“ greičiais, bet priešingai – stovėti nejudėdami . T.y. jei užsišaldysite iki absoliutaus 0, ir visi jūsų atomai nebejudės – laikas jums tikrai sustos , tačiau kitiems dėl to visiškai dzin Tai, kad mes matom n-milijonų metų senumo įvykius kitose žvaigždėse dar nereiškia, kad mes nuo to regėjimo keliaujame laiku atgal arba priešingai – kažin ar tapsim jaunesni mums viršijus šviesos greitį, dėl fakto, kad šviesos bangos atsimušusios nuo mūsų atkeliaus iš taško A į tašką B vėliau nei mes patys? Pastebėjimas dėl maksimalaus „greičio“: skirtingose aplinkose skirtingos bangos sklinda skirtingais greičiais, ir tai neprieštarauja tam, kad įmanomas dar didesnis jų greitis. Tai, kad garso bangos ore sklinda garso greičiu, tai visai netrukdo elektromagnetinėms bangoms sklisti greičiau, o tai, kad vakuume elektromagnetinė banga sklinda šviesos greičiu visai netrukdo kvantinio susietumo reiškiniams vykti dar greičiau

Dievas egzistuoja, nes taip biblijoje parašyta. Bet man reikia įrodimų, o ne pilstymo iš tuščio į kiaura.