Dabar taip ir nesugalvotum: ką naudojo moterys, kai nebuvo įklotų ir tamponų? ()
Visais laikais moterys ieškojo būdų, kaip spręsti „kritinių dienų“ problemą. Senovės egiptietės naudojo suminkštintų papiruso lapų tamponus, graikės – skudurėliais apvyniotus pagaliukus. Senovės Romoje tam tiko vilna, Japonijoje – popierius, Afrikoje – žolės ryšeliai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Senojo Testamento Pradžios knygoje Rakelė sako tėvui negalinti atsistoti, nes jai moteriškos dienos: „Tenepyksta mano valdovas, kad negaliu prieš tave atsikelti; nes dabar atsitiko, kaip su moterimis darosi“ (Pr 31.35).
Tada moterys menstruacijų metu nieko nenaudojo, o tiesiog sėdėdavo ant ko nors, kas sugertų skysčius. Seniausiais laikais naudotos įvairios sugeriančios medžiagos: žolė, samanos, jūros kempinės, dumbliai, gyvūnų oda ir kailiai.
Egiptietės pirmosios sumanė naudotis intravaginalinėmis priemonėmis – savotiški tų laikų tamponai buvo gaminami iš suminkštinto papiruso lapų.
Hipokratas V amžiuje pr. Kristų rašė, kad graikės gaminasi skudurėliais ar pūkais apvyniotus medžio pagaliukus. Ilgainiui kūrybingos moterys pradėjo pačios siūti įklotus iš senų audinių. Jie buvo daugkartinio naudojimo: skalbiami ir džiovinami.
XIX a. pabaigoje pradėti gaminti į sauskelnes panašūs daugkartiniai medžiaginiai įklotai, tačiau dėl reklamos trūkumo mažai moterų apie juos žinojo.
Pirmuosius vienkartinio naudojimo įklotus sukūrė medicinos seserys. Per menstruacijas jos pradėjo naudoti medžio pluošto tvarsčius. 1921 m. būtent tvarsčių gamintojai pradėjo masinę įklotų „Dr. White’s“ gamybą.
Pirmieji įklotai buvo stačiakampio formos, pailgintais, į specialaus diržo kilpas įveriamais galais, bet vis tiek slydo tai pirmyn, tai atgal. Vėliau pritaisytos lipniosios juostelės, kurios jį „priklijuodavo“ prie kelnaičių.
Net ir atsiradus vienkartiniams įklotams moterys jų beveik nenaudojo. Ir ne tik dėl didelės jų kainos – moterys nebuvo nusiteikusios mokėti už tai, ką iki tol pasidarydavo pačios.
Kai įklotai atpigo, jos tiesiog drovėdavosi juos pirkti. Kad nereikėtų nuraudus prašyti pardavėjo, buvo pastatytos specialios dėžutės, į kurias pirkėjos įmesdavo pinigų ir tylėdamos nuo prekystalio pasiimdavo įklotų dėžutę.
XX a. trečiajame dešimtmetyje parduotuvėse ir žurnaluose pasirodė pirmosios vatos ir medvilnės įklotų reklamos. Pirmieji panašūs į dabartinius pradėti gaminti 1936 m., bet išpopuliarėjo tik septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Nuo devintojo dešimtmečio pradėjo ypač sparčiai gerėti įklotų dizainas ir savybės: padidėjo jų sugeriamumas, jie tapo daug plonesni (prieš tai buvo iki 2 cm storio), atsirado „sparneliai“, sugeriantys geliai.
1931 m. lapkričio 19-ąją Denverio gydytojas Earlas Haasas (1885–1981) patentavo tamponą. Po poros metų jo kolegė Gertrude Tendrich nupirko tamponų gamybos teisę ir įkūrė bendrovę „Tampax“.
1947 m. vokiečių ginekologė Judith Esser-Mittag (g. 1921) pagal antiseptinio medvilnės tampono šautinių žaizdų kraujavimui stabdyti pavyzdį sukūrė šiuolaikinio higieninio tampono dizainą. Patekęs į Vokietijos rinką produktas gavo „O.B.“ vardą (vokiškai ohne Binde – jokių tvarsčių). Penktajame dešimtmetyje pradėta masinė jų gamyba.
Panašiu laiku kaip tamponai pasirodė ir iš polietileno gaminamos vadinamosios menstruacijų taurės ar puodeliai (angl. menstrual cup). Tai buvo amerikietės Leonos Chalmers išradimas. Bet jas naudoti išdrįso tik pačios drąsiausios liberalių pažiūrų moterys. Todėl naujovė neprigijo ir tik XX a. devintajame dešimtmetyje, kilus ekologiniam sąjūdžiui, šią daugkartinio naudojimo priemonę prisiminė žaliųjų atstovės.
Tokios „taurės“ dabar gaminamos iš gumos ar silikono ir „tomis dienomis“ vis populiaresnės. Lietuvos moterys sukosi iš savo bėdų panašiai kaip visame pasaulyje. Kai kurios pačios pasisiūdavo įklotų iš skudurėlių, naudojo vatą. Tiesa, seniau, ypač kaime, reta moteris nešiojo apatines kelnaites, tad nemalonius tų dienų padarinius slėpė žemę siekiantys sijonai.
