Laikas kitokiai fizikai: naujas atradimas privertė kapituliuoti Standartinį fizikos modelį

O gal viskas yra paprasčiau ir be jokios tamsios materijos. Mano hipotezė tokia, paprasčiausiai įprasta materija paskui save tempia (šiuo atveju suka) ir visos galaktikos erdvę/erdvėlaikį visatos atžvilgiu, gaunasi tam tikra prasme lokalus besisukantis erdvėlaikis kurio sukimosi greitis yra kažkoks kreivas (netiesinis) vidurkis tarp galaktikos materijos gravitacijos ir likusios visatos gravitacijos. Supaprastintai atrodytu taip, materija sukasi kaip anticiklonas, o erdvėlaikis irgi tempiamas į tą pačia pusę iš dalies. Gaunasi taip, kad kraštinių žvaigždžių greitis išoriniam stebėtojui, atrodo perdidelis, bet jų greitis to iškreipto erdvėlaikio atžvilgiu visai normalus ir netgi atitinka sąlygas lyg nebūtu jokios tamsios materijos išvis. Tada išeina kad JB (juodosios bedugnės) galaktikų centre yra mažesnės masės nei manoma ir žvaigždės reaguoja gravitaciškai ne vien su galaktikos centru, bet ir su visomis žvaigždėmis, ta prasme nėra labai ryškaus gravitacinio centro, nes palei tokia hipotezę masė centre yra kurkas mažesnė, nei su juodaja materija. Stebėjimai iš šito straipsnio, kad juodosios materijos yra proporcingai tiek kiek materijos galaktikoj ir dar geometriškai visada proporcingai turėtu patvirtinti mano hipotezę, o ne juodosios materijos. Kad patvirtinti riekia stebėjimų kuriems padaryti nežinau ar įmanoma sulaukti tinkamo momento. Sulaukus praslenkančios galaktikos už kurios yra kitoj galaktikoj kažkoks ryškus objektas pvz supernova, būtu galima suprasti ar erdvėlaikis yra užsukamas, ar ne, kažkas panašaus į gravitacinį lešiavimą, bet čia sūkurio efektas turėtu būti. Reikia kad visi trys objeketai judėtu vienas kito atžvilgiu, kad stebėtojui stebima galaktika slinktu gan dideliu greičiu, kad būtu galima pastebėti ar įvyko sviesos iškraipymai ne vien tik dėl gravitacinio lešiavimo, bet ir dėl erdvės susukimo. Čia taip ant smūgio 3D vizualizacija gimė galvoj. Laukiu teisingos kritikos. Truputi pataisiau, bet emė ta pati.

Erdvėlaikis nėra taip jau lengvai pajudinamas. Galaktikos centre esančios JB gravitacinė trauka nėra tokia tolima, kad darytų nors kiek ženklią įtaką galaktikos pakraščiuose esančioms žvaigždėms.

Nu negi ištikro egzistuoja tamsioji materija? Jau būtu priskaldę ir kažką atradę su atomų branduolių skaldyklėm. Astrofizikai teigia, kad galaktikos sukasi pergreit ir be jokių papildomų masių ar dar kažko žvaigždės išsilakstytu iš pakraščių. Bet pagalvokim tokį dalyką jei egzistuoja juodoji materija kurios yra 4 kartus daugiau nei materijos, tada ji vistiek turi susikaupti daugiausiai pačiame centre ir ten turi sukurti tokį greitai besisukantį sūkurį iš žvaigždžių, kad maža nepasirodytu. Arba tada išeitu, kad tamsioji materija yra palyginus reta ir negali susispausti visa centre maždaug kaip kokios dujos, kaip planetos atmosfera. Bala ten žino, reikia stebėjimų vistiek kažkas kažkada pamatys užsisuka, ar ne erdvė.

Centrinės juodosios skylės masė nustatoma pagal labai arti jos skriejančių žvaigždžių trajektorijas, todėl neišeina.

Viskas yra realitivu Viskas taip sudėtinga (arba sudėtingai aiškinama), kad net patiems fizikams yra suvokti sunku, dėl ko yra daug skirtingu nuomonių fizikos daktarų tarpe. O ką jau kalbėti apie asmenys kurie neturi fizikos daktaro laipsnio? Kurie apie tai tėra skaitę kažkur internete ir labai su paprastintai. Kai žurnalistas dar viska permalė, pagal savo suvokimą. Kaip ir klausimas. Kokiu greičių perduodama informacija tarp kvantiškai susietu dalelių? 1) Lėčiau už šviesos greitį vakume. 2) Šviesos greičiu vakume. 3) Greičiau už šviesą vakume. 4) Realiuoju laiku. Spėju kad kiekvienas variantas surinks tam tikra balsų kiekį. Tas pats ir su tamsiąja materija ir energija.

Visai neperduodama. Ir nėra ten jokios susietumo. Fizikai neįsigilinę į reiškinį taip pavadino, o dabar visi spėlioja. Kai suprasi dualumą, tai suprasi ir „susietumą“. Čia to paties reiškinio skirtingos pusės.

Iš principo galimi tik 3) ir 4) variantai, kitaip tokio apibrėžimo kaip kvantinis susietumas aplamai bebūtų. Minimali eksperimentais nustatyta kvantinio susietumo greičio riba gali būti ne mažesnė kaip 10xšviesos greitis (tikro greičio išmatuoti neįmanoma), apie tai straipsnis čia:http://www.livescience.com/27920-quantum-action-faster-than-light.htm , citatos iš straipsnio: ,,The group measured the state of one photon and timed how long the entangled state took to show up in the other. They found that the slowest possible speed for quantum interactions is 10,000 times the speed of light — assuming your experiment is moving relatively slowly, at least relative to light beams.“ ,,He added that it is extremely unlikely that anyone will ever get an "exact" value for the speed of such quantum interactions, and, in fact, modern physics prohibits that kind of finding in principle. But it is useful to see what the limits are — to clarify what we mean when we say "instantaneous." " ,,There's a certain strain of physics that people that will say it has to be instantaneous – in fact, if it is faster than light it must be instantaneous," Orzel said. "So if you can put a limit on it that is kind of cool."

Na ir kvailiai gi tie fizikai:) Šiaip tai 2015 metais buvo atliktas eksperimentas, kuriuo buvo paneigtos beveik visos lokalios kvantinės fizikos teorijos ir eilinį kartą patvirtintas kvantinis susietumas: http://www.tudelft.nl/en/current/latest ... discussie/ Vienintelė teorinė galimybė būtų, kad Visatoje viskas susieta nuo pat jos atsiradimo iki eksperimento atlikimo, ko mokslas patikrinti, arba paneigti iš principo negali ir niekada negalės.

Sunku pasakyti, ką turėjo omenyje AlvydasR, bet teisybės jo žodžiuose yra. Dėl termino, tai ne fizikų, o kalbininkų problematika, pats lietuviškas terminas susietumas yra kiek klaidinantis ir ne visai atitinkantis originalų entanglement. Susietumas reiškia, kad dvi (ar daugiau) dalelės tampa viena dalele, aprašoma viena bangine funkcija, o ne tai, kad yra dvi kažkaip sąveikaujančios dalelės. Kadangi dalelė viena, logiška, kad matuojant kolapsuoja bendra banginė funkcija, o abejų susietų dalelių būsenos tampa "vienodos". Informacija pasinaudojant susietumu nėra perduodama, todėl beprasmiška kalbėti apie jos perdavimo greitį tarp susietų dalelių.

O kur čia eina kalba apie informacijos perdavimo greitį tarp dalelių ? Buvo eksperimentu nustatyta minimali laikas ir išvestas greitis, per kurį išmatavę vienos dalelės būseną, galima nustatyti kitos kvantiškai susietos dalelės būseną (jokia informacija dalelės nesikeičia).

Taigi pats atsakinėjai į klausimą "Kokiu greičių perduodama informacija tarp kvantiškai susietu dalelių?" Šiuo aspektu AlvydasR atsakė į klausimą teisingai, o pats klaidingai.

.

Dalelės pgl Heizenbergo neapibrėžtumo principą negali būti vienam taške, jos visada daugiau ar mažiau "pasklidusios" ir tai jokiu būdu ne matematinė abstrakcija, o išmatuojamas, turintis labai realių fizinių pasekmių faktas. Buitinių makroobjektų analogijų reikėtų vengti, kai kalba apie kvantinius reiškinius, visos tokios analogijos yra klaidingos pagal apibrėžimą. Materija irgi tėra matematinė konstrukcija, abstrakcija, bet nepaisant to tiek materija, tiek banginė funkcija pasireiškia fiziniame pasaulyje, yra išmatuojami realūs reiškiniai, fizikoje aprašomi naudojant matematinį aparatą.

. Aš neteigiau, kad informacija tarp dalelių yra perduodama. Sakoma, kad dalelių būsena buvo patikrinta per žymiai trumpesnį laiką nei gali šviesa nukeliauti nuo vienos dalelės iki kitos, kas nustato teorinę ribą, kokiu minimaliu greičiu viena dalelė galėjo kažkokiu būdu paveikti kitą (darant teorinę prielaidą, kad kažkoks poveikis, kuris susieja daleles galėtų būti). Tai tik įrodymas, kad net jei dalelės galėtų veikti vieną kitą, tai turėtų vykti gerokai didesniu už šviesos greitį greičiu.

Tu atsakinėjai į klausimą, kokiu greičiu informacija perduodama O moralas - nesikabinėk prie kitų žodžių, nes ir pats ne šventas

Prie ko tas Heizenderbas. Susietų dalelių poros atskiros dalys gali kaip sako būti nutolusios nors ir šviesmečius. Tegu ji viena jei nori (ir pagal teoriją) bet tada ji gali būti šviesmečių dydžio.