Galbūt šiąnakt ir vėl atsikėlei anksčiau, nors savaitgalis ir niekur nereikia skubėti. Kokios emocijos tave aplankė? Ar tai baimė, pyktis, o gal priešingai – su šypsena veide dar kurį laiką gulėdamas apie tai svajojai. Ir visa tai dėl sapno – dar vieno mūsų pasąmonės vaizdinio, kurio nesukontroliuosi. O gal? Tad užuot bėgę atsiversti sapnininko, pasidomėkime kaip visa tai veikia ir ką naujo mokslininkai atrado sapnų pasaulyje.

Taigi kas yra sapnai ir ką jie mums reiškia? Kaip teigia visiems žinomi Wikipedijos šaltiniai, sapnas – tai vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama tam tikro miego fazėse.

Tačiau žymus austrų psichiatras Zigmundas Froidas yra pasakęs, kad „sapnai – tai karališkasis kelias į pasąmonę“. O būtent ji ir yra „talpykla“ dalykų, kuriuos suvokiame, mūsų primityvių instinktų, emocijų, troškimų, svajonių.

Taip pat tai ir mūsų „tamsus kambarėlis“, kur nesąmoningai nustumiame mus paveikusius trauminius įvykius, kurie turėjo įtakos formuojant mus kaip asmenybes, bet dažnai tiksliai negalime paaiškinti kodėl. Kodėl aš būtent toks esu?

Nors mūsų pasąmonė taip lengvai neatsiskleidžia ir toliau žaidžia slėpynes neatsakydama į šiuos klausimus, ji dažnai tampa „pažeidžiamesnė“ miego metu – kai mes sapnuojame.

Tai įvyksta nevalingai, kadangi pasąmonė atsiskleidžia vaizdais. Jai nesvarbu logika, erdvė, laikas. Ji mums šnibžda „cenzūruotus“ atsakymus vaizdų ir simbolių kalba, todėl ją taip sunku suprasti. Tai priežastis, kodėl mūsų sapnai atrodo „nelogiški ir kvaili“ – nuo gyvūnėlių karatė iki bučinių su savo priešu.

Maža to, dažnai savo sapnus pamirštame: per 5 minutes sugebame pamiršti bent pusę jų, o jei to „neužakcentuojame“, per 10 minučių neturime jau 90% savo sapno. Todėl pasąmonė su savo siunčiamomis žinutėmis pasprunka ir vėl laimi žaidimą.

Kaip ją sučiupti ir išsiaiškinti, ko ji nori iš mūsų? Tikslaus atsakymo nėra. Vieni pataria iškart užsirašyti sapnus, ieškoti interpretacijų ir asociacijų: gal kartais pagalvojome apie tą įvykį ar žmogų prieš kelias dienas, ir štai jis „apsireiškė“ sapnuose.

Kiti ieško atsakymų sapnininkuose, nors į tai galima žiūrėti gan skeptiškai, juk vienodų žmonių nėra, kaip ir nėra visiems tinkamų atsakymų.

Simbolių reikšmės turi nemažai individualumo, nei kada pagalvojame. Kaip kartais ir mūsų požiūris į filmą gali skirtis nuo pačio režisieriaus idėjų, nes detalėms kiekvienas suteikiame kitokią prasmę. Dažnai tam turi įtakos patirtis, asmeninis požiūris, bet čia ir pasireiškia fantazija. Kad ir kaip bebūtų, ta pati problema dažnai turi kelis sprendimus.

Vienas jų – laisvųjų asociacijų metodas, kurį 1892m. sukūrė Z. Froidas. Tikriausiai ir jums prieš akis iškyla tarsi scena iš seno filmo: žmogus, gulintis ant lovos, peikia save ir gyvenimą, o šalia sėdi daili psichologė (ar senas psichiatras) ir viską greitai užsirašinėja.

Laisvųjų asociacijų metodo esmė – išsakyti bet kokius į galvą šaunančius dalykus, prisiminimus, nuoskaudas, nesvarbu, ar tai mums atrodo kvaila, nelogiška, kelia baimę, gėdą ar pyktį.

Aiškinama, kad tokiu būdu viena asociacija traukia paskui save kitą, esančią giliau pasąmonėje ir taip palaipsniui galimą interpretuoti į samonę ištrauktą informaciją, bei suprasti, kas „kankina“ mūsų pacientą.

Visa tai galima pritaikyti ir sapnams. Sapnas padalijamas į atskiras dalis, o žmogus išsako savo mintis, asociacijas apie kiekvieną iš jų, kol sapno turinys išplaukia į paviršių. Ir nors Z. Froidas linkęs pabrėžti, kad sapnai dauguma atveju vaizduoja užslėptas mūsų seksualines fantazijas ir poreikių patenkinimą, tačiau tai galima nagrinėti ir kiek kitokiu kontekstu.

Pavyzdžiui, sapnuojame, jog siūvinėjame, bandome pradurti audinį. Froido požiūriu visa tai galime traktuoti kaip seksualinę alegoriją, tačiau kokią priemonę pasirinksime šiam „tikslui“ pasiekti – adatą, ylą, o galbūt subadysime audinį vinimis arba žirklėmis? Kodėl sapne pasirinkome būtent tokį, o ne kurį nors kitą būdą? Štai čia prasideda „linksmoji dalis“ – mūsų pačių interpretacijos.

Kitas, daug greitesnis būdas išlaikyti sapnus atmintyje, kai nesinori ropštis iš lovos ieškoti tušinuko ir užrašų knygutės, tai sapno perkėlimas iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Tai reiškia, kad tik pabudus iš sapno, reikia jį nuosekliai keletą kartų pakartoti, kol jį įsimename. Tada vėl tarti sau saldžių sapnų ir miegoti toliau. Taip ryte bus daug paprasčiau šį sapną prisiminti ir nagrinėti.

Sapnai siunčia žinutes ne veltui. Jų tikslas – perteikti mums užkoduotą problemą, vidinius konfliktus, dažnai slypinčius pasąmonėje, kuriuos kaip nemaži vaikai turime išspręsti patys.

Ar jums teko pastebėti, jog laimę, ar kitus džiaugsmą teikiančius dalykus sapnuojame daug rečiau, negu iš sapnų kylančią nepaaiškinamą įtampą, baimę? Taip? Sveikinu, štai jums ir užkoduota problema.

Amerikiečių psichologas Calvin Hall teigia, kad stresas, įtampa, ir kitos kliūtys yra sapnui būtina sąlyga. Tai lyg instinktas, be kurio mes negalvotume ir nesapnuotume. Todėl apie sėkmingus dalykus sapnuojame retai – jie nesukelia mums realios įtampos.

Panašiai ir su žmonėmis, kuriuos regime sapne. Dažniau sapnuojame tuos žmones, su kuriais mūsų santykiai nėra tokie stabilūs ir tenkinantys. Bet argi viskas turi vesti į problemą?

Panašu, kad nebūtinai. Ir nors sapnai skamba kaip mistinis pasaulis, kurį gali paaiškinti tik būrėjos, tai nėra atskira mūsų asmenybės dalis. Todėl mokslininkai dirba ir su šia sritimi.

Komentarai ()