Viršutiniame Veneros atmosferos sluoksnyje astronomai pastebėjo masyvią „bangą“. Dabar mokslininkai bando išsiaiškinti, kaip šis darinys sugeba išlikti didžiuliu greičiu pučiančiame vėjyje, kuris danguje sieros rūgšties debesis gena greičiau nei sukasi pati planeta, rašoma svetainėje sciencealert.com.

Kol kas įtikimiausias paaiškinimas, kad 10 tūkst. kilometrų dydžio atmosferinė „struktūra“ susidarė dėl didžiausios kada nors Saulės sistemoje matytos gravitacijos bangos. Tiesa, šį paaiškinimą griauna mokslininkų įsitikinimas, kad gravitacijos bangos negali susiformuoti taip aukštai atmosferoje.

Masyvią bangą, plytinčią nuo Veneros šiaurės poliaus iki pietų poliaus, gruodžio mėnesį „pastebėjo“ Japonijos zondas „Akatsuki“. Keturias dienas šis darinys laikėsi Veneros ypač karštoje ir tankioje atmosferoje – maždaug 65 kilometrų aukštyje. Keisčiausia šios bangos savybė – ji išliko stabiliai vienoje vietoje, nors planetoje pučia apie 359 kilometrų per valandą vėjas. Vėliau ši „banga“ išnyko taip pat greitai, kaip ir atsirado.

Erdvėlaivis kantriai kybo ir stebi, galbūt ši „banga“ vėl pasirodys, mat anksčiau Venerą stebėjęs Europos kosmoso agentūros paleistas „Venus Express“ erdvėlaivis per savo dešimties metų misiją kelis kartus užfiksavo panašius darinius. Tuo tarpu mokslininkai Žemėje bando aiškintis šio fenomeno priežastis.

Tyrėjų komanda dirbanti su „Akatsuki“ zondo siunčiama informacija iš Veneros daro prielaidą, kad keistą darinį planetos atmosferoje sukėlė masyvi gravitacijos banga. Tiesa, gravitacijos bangų nereikėtų maišyti su gravitacinėmis bangomis – pastarosios yra erdvėlaikio bangos, kurias savo teorijoje numatė Albertas Einšteinas. Beje, praeitais metais jos buvo užfiksuotos LIGO observatorijoje ir atsklido jos iš tolimos Visatos vietos, kur susidūrė dvi ypač masyvios juodosios bedugnės.

Veneros atmosferos gravitacijos banga – tai iš didesnio slėgio į aukščiau esantį mažesnį vertikaliai sklindantys atmosferos raibuliai. Įvertinus Veneroje vyraujančius sieros rūgšties debesis ir juos stumdančio vėjo stiprumą, vienintelė struktūra, kuri galėtų išlikti stabili tokiose sąlygose galėtų būti masyvi gravitacijos banga.

Gravitacijos banga Veneroje galėjo susidaryti dėl jos paviršiuje esančių kalnagūbrių. Kai didžiulis vėjas pučia virš nelygaus planetos paviršiaus – pavyzdžiui, virš kalnų virtinės ar nirčių vandenyno sūkurių – susidaro įtampa tarp atmosferos dalelių „norinčių“ judėti į viršų ir planetos gravitacijos, „spaudžiančios“ jas žemyn. Nors paaiškinimas atrodo gan paprastas, mokslininkai tikrai nesitikėjo, kad šis darinys gali būti tokio dydžio.

„Šis tyrimas rodo, kad gali egzistuoti stacionarios gravitacijos bangos bei kad jos gali būti tokios masyvios – galbūt netgi pačios didžiausios tokios bangos kada nors stebėtos Saulės sistemoje“, – rašoma tyrėjų komandos ataskaitoje.

Vienas įdomesnių faktų apie Venerą yra tai, kad jos paviršių dengiantys sieros rūgšties debesys juda greičiau nei aplink savo ašį sukasi pati planeta – viena diena šioje planetoje trunka ilgiau nei jos metai. Šis reiškinys vadinamas super-rotacija ir dėl jo visa viršutinė Veneros atmosfera atrodo kaip susiliejusių debesų šuoras. Todėl 10 tūkst. kilometrų dydžio stovinti banga šių debesų paviršiuje atrodo gana neįprastai.

Komentarai ()