Dabar pasaulyje gyvena apie 7,47 milijardus žmonių. Skaičius atrodo dar didesnis, atsimenant, kad 1940 metais mūsų tebuvo 2,3 mlrd. Bet šiam skaičiui vis tebedidėjant, ką tai reiškia mūsų civilizacijai?

Gyventojų perteklius yra viena iš problemų, kuri, daugelio manymu, gali lemti mūsų civilizacijos žlugimą. Ir teoriškai tai atrodo visiškai logiška: jei žmonių bus per daug, išeikvosime visus išteklius, dėl ko kils badas, karas ir daugybė kitų, nė kiek ne malonesnių, problemų. Bent jau Davidas Attenborough tikrai taip mano.

Tačiau gyventojų pertekliaus problema nėra tokia paprasta. Gera žinia, kad Kurzgesagt pateikia dar vieną video siužetą, kuriame tai paaiškinama:

Kaip video aiškinama, nerimauti dėl žmonių pertekliaus imta praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai pasibaigusio II Pasaulinio karo sukeltas staigus gyventojų skaičiaus augimas paskatino daug apokaliptinių hipotezių, kas nutiks, jei Žemė nuo galvos iki kojų bus padengta žmonija. Galiausiai miestai bus perpildyti ir visi ištekliai baigsis, teisingai?

Kurzgesagt prieštarauja ir teigia, kad tai klaidingas įsivaizdavimas, nes populiacijos augimas nėra nevaldoma problema. Jis pavaldus keturių stadijų procesui, neatsiejamai susijusiam su ekonomika, ir didžioji dalis pasaulio didžiąją dalį šių stadijų jau įveikė.

Šis keturių stadijų procesas – vadinamoji demografinė raida – yra gyventojų populiacijų kitimo industrializuotose visuomenėse modelis. Apibendrinant, perėjimas įvyksta, kai ekonomika pailgina gyvenimo trukmę, dėl ko įvyksta staigus gyventojų gausėjimas, kuris paskui sulėtėja, o galiausiai populiacijos augimas išsilygina.

Tai iliustruojama, persikeliant į XVIII amžių, kai pasaulis nebuvo toks industrializuotas, kaip dabar. Tada moterys susilaukdavo vidutiniškai 4–6 vaikų, iš kurių pilnametystės sulaukdavo vos du, todėl tuo metu daug žmonių gimdavo, bet daug ir mirdavo. Tokia yra pirmoji stadija.

Tačiau vykstant pramonės revoliucijai, mirtingumas sumažėjo, ir šeimos suklestėjo kaip niekad. Dabar išgyvendavo nebe pora vaikų, o visi penki, dėl ko kyla staigus populiacijos gausėjimas, žymintis antrą stadiją.

Kai tėvai suvokė, kad jų vaikams labai tikėtina išgyventi iki pilnametystės, jie nustojo jų tiek susilaukti, ir populiacijos augimas sulėtėjo – prasidėjo trečioji stadija – tėvai susilaukdavo vos dviejų ar trijų vaikų, vietoje ankstesnių penkių ar šešių.

Galiausiai, ketvirtojoje stadijoje, visuomenė buvo pakankamai pažengusi, mažiau žmonių mirdavo ir mažiau vaikų gimdavo, nusistovėjo pusiausvyra, kurią daugelis industrializuotų šalių išlaiko iki šiol, dėstoma siužete.

Bet jeigu egzistuoja šis balansas, kodėl vis dar girdime nuolat minint gyventojų perteklių? Tegul Kurzgesagt paaiškina tai savo video, bet reikia atminti, kad niekas nėra tik juoda ar balta, kaip mes manome – netgi gyventojų perteklius.

Josh Hrala
sciencealert.com

Komentarai (3)