Staigūs šalčiai, siaubingi karščiai ir potvyniai. Saulė verčia ruoštis viskam

Britų ir amerikiečių tyrėjai iš Readingo universiteto ištyrė pastarųjų 400 metų Saulės stebėjimus, palygino su naujausiais duomenimis ir priėjo prie išvados, kad stovime ant eilinio Saulės magnetinio aktyvumo minimumo slenksčio. Aktyvumo sumažėjimas bus didžiausias per pastaruosius šimtmečius. Universiteto svetainėje mokslininkai paskelbė specialų paaiškinimą, taip siekdami perspėti visuomenę, kad ji nedarytų skubotų išvadų apie Saulės aktyvumo įtaką globaliam atšilimui. Readingo universiteto specialistus jau daug metų jaudina visai ne jis, o tai, kokius reiškinius sukels šis Saulės minimumas.

Orų beprotybė

Daugelis specialistų itin negatyviai vertina patį „globalaus atšilimo“ terminą ir linkę kalbėti apie „globalinę klimato kaitą“. Klimato pasikeitimas – ne tik temperatūros augimas ar žemėjimas, tačiau ir orų formavimosi procesų pokytis, katastrofiškų uraganų, štormų, sausrų, karščio ar šalčio bangų dažnėjimas.

Žemėje ir kosmose vykstantys procesai ilgai buvo vertinami atskirai vienas nuo kito. Pavyzdžiui, po 2007-ųjų ir iki pat naujo dešimtmečo pradžios, Saulės aktyvumas, susijęs su 11 metų ciklu, silpo. Tačiau šis klausimas labiau jaudino NASA ir kitas kosmoso agentūras, nes dėl to mūsų planetos apylinkėse 19% išaugo galaktinių spindulių aktyvumas, o tai kelia pavojų palydovams ir kosminėms stotims.

Tačiau Saulės aktyvumo sukelti nemalonūs procesai vyko ir Žemėje. Šiuo atžvilgiu itin pasižymėjo 2010 m., kurie daugeliui įvairiuose Žemės kampeliuose įsiminė tiek siaubingais karščiais, tiek ir nelauktais šalčiais, sausromis ir potvyniais. Gamtos beprotybės priežastimi specialistai įvardino susiklosčiusią unikalią startosferos oro tėkmių – sraujymių – situaciją. Readingo universiteto mokslininko Mike'o Blackburno duomenimis, tais metais virš Vakarų Europos šių srautų greitis sumažėjo iki 30 km/h, kai paprastai jis būna 150–200 km/h, ir tai sukėlė atmosferos procesų stagnaciją.

Blackburnas ir jo kolega Mike'as Lockwoodas iškėlė prielaidą, kad Saulės aktyvumo sumažėjimo periodais sumažėja ir tropinės zonos stratosferos temperatūra. Dėl to sumažėjo jos ir poliarinių regionų temperatūrų skirtumas, kuris, savo ruožtu lėtina startosferos oro tėkmes – jos, kaip lygumų upės ima formuoti kilpas, kurių vingiuose įstringa oro verpetai. Taip santykinai nestiprus, už 150 milijonų kilometrų šviečiančios Saulės aktyvumo sumažėjimas gali pradėti procesą, dėl kurio galiausiai susidaro stovintis anticiklonas, atnešantis anomalų karštį arba anomalų šaltį.

Galaktikos pasiuntiniai

Readingo universiteto tyrėjai rašo, kad, mažėjant Saulės aktyvumui, gali suintensyvėti galaktinių spindulių srautas. Yra hipotezė, teigianti, kad šie spinduliai irgi gali paskatinti Žemės atmosferos atšalimą.

Galaktiniai kosminiai spinduliai – srautas įvairių elementų branduolių, skriejančių beveik šviesos greičiu. Daugiau nei 90% visų dalelių – vandenilio branduoliai, tai yra protonai. ~7% – antrojo pagal paplitimą elemento, helio branduoliai, sudaryti iš dviejų protonų ir dviejų neutronų. Visa kita – likusių elementų branduoliai, tarp kurių litis, anglis, deguonis, netgi geležis.

Visus šiuos elementus kelionėn po Visatą pasiuntė grandioziniai žvaigždžių kataklizmai, tokie, kaip supernovų sprogimai. Įelektrintų dalelių srautus skleidžia ir Saulė. Ji turi ir savo magnetinį lauką. Tai yra, mūsų šviesulys svariai prisideda prie mūsų apsaugos nuo kosminių spindulių srauto. Be saulėtosios „gynybos linijos“, padeda ir Žemės magnetinis laukas bei atmosfera. Tačiau kuo mažiau priešinasi Saulė, tuo daugiau kosminių spindulių patenka į atmosferą.

Gali būti, kad į Žemės atmosferą patekę kosminiai spinduliai jonizuoja jos molekules. Šios savo ruožtu, sulimpa ir formuoja aerozolius, kurie tampa kondensacijos branduoliais ir stimuliuoja debesų susidarymą, o šie nemenką Saulės šviesos dalį atspindi atgal į kosmosą.

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą kol kas nėra – 2011 metais CERN atlikti bandymai parodė, kad dirbtinėje atmosferoje, aerozolių susidarymas, lyginant su kontroliniu bandiniu, sustiprėja dešimtis kartų, tačiau, antra vertus, debesų formavimuisi to nepakanka. Tačiau kai į atmosferą būdavo pridedama teršalų – ozono ir sieros dioksido su vandens garais, aerozolių dalelės didėjo ir jungdavosi į daleles, jau galinčias tapti kristalizacijos branduoliais. Tai yra, užteršta atmosfera labiau linkusi „debesuotis“. Bet ar to užtenka, kad būtų sukeltas „globalus atšalimas“, ar visgi tai tik pristabdys startosferos sraujymes, tiksliai kol kas nežinoma.

Deja, gamtos moksluose, kitaip nei inžineriniuose, prie visų teiginių reikia pridurti „galbūt“. Kol kas maksimaliu tikėtinumo laipsniu sužinojome, kad artėjant prie šimtmečio vidurio, išsivystys stambiausias nuo „Maunderio minimumo“ laikų (1645–1715) Saulės aktyvumo sumažėjimas ir sustiprės kosminių galaktinių spindulių srautas.

Dabar užtikrinčiau nei bet kada galime spėti, kad vienu ir tuo pačiu metu įmanomas ne vieno nepalankaus faktoriaus sutapimas – pavyzdžiui, įvyks blyksnis Saulėje, galintis nublokšti žmoniją į „ikitelegrafinę“ erą, arba tiesiog dešimt dvidešimt metų, ir tuo pat metu žiemą užklupti neregėti šalčiai, pavasarį – potvyniai, o vasarą mirtį sės beprotiška kaitra. Žinoma, viskas gali būti ne taip liūdna, tačiau kažkas nutiks būtinai.

K. Ranks
geologas, žurnalistas
republic.ru

Komentarai (5)