Juodosios skylės dar keistesnės, nei galite įsivaizduoti

Kazkodel pasijutau lyg skaityciau kokio dvyliktoko rasineli fizikos/astronomijos tema.. Visa info zinoma, ir nieko naujo nepasake.

- Kai aš žiūrau į marozą ir žinau ką jis darys paskui, nesąmoningai kyla mintis - kaip lėtai jam sukasi laikas, t.y. mano laikas, o jam tai tiesiog gyvenimas verda. Išvada: Chebra, kada pagaliau nustosite skleisti tuos niekieno neįrodytus marazmus?

, atrodo marazmas.

Marazmas yra kas žemiau plintuso.. gaila, kad net tiek nesupranti.

o čia jau kaip interpretuosi.

Vaikštant aukštyn kojom, marazmas atsiduria virš plintuso. Gaila, kad net tiek nesupranti.

Marazmo aukos Reklamos aukos. - Ilgai kartojamas melas tampa tiesa. - Ar bent vienas iš komentatorių galėtų įrodyti bent vieną straipsnyje minėtą teiginį? - Jeigu ne, tai kodėl taip kategoriškai nusiteikę tariamos teisybės atžvilgiu? - Problema slypi tame, kad juodoji skylė suprantama kaip atskiras visatos objektas. lygiai kaip aš sakyčiau jog mano juoda šinknaskylė ne mano subinės tęsinys. Va nuo čia ir prasideda juodaskylės įvykių horizonto marazmai.

Plintusas tai toks lygis, virš kurio pats supranta, kad nesupranta, todėl to nei vienas marazmu nevadins. Gaila, kad net tiek nesupranti.

O galėtų tiesiog paimti ir nuosekliai patikrinti jau žinomus sprendimus, pats įsitikinti jų teisingumu kiekviename teiginyje – bet ne, mat pavydas bambą griaužia, kad jau anksčiau už jį kažkas sprendimą rado, jam būtinai reikia būti pačiam gudriausiam. Tai, ko nesupranti, nes tiesiog neturi pakankamai žinių ir patirties – yra aukščiau ar žemiau paties? Sveikas žmogus laikytų, kad aukščiau, nes tai galima pasiekti (suprasti, atrasti iš naujo, patikrinti, patikslinti arba paneigti) investavus pakankamai laiko ir pastangų. Nekantrus savimyla tiesiog pavadina marazmu – tai ir gaunas, kad jis gyvena žemiau marazmo, nors pats kažkodėl jaučias viršiau. O gal rimtai jis tikisi, kad mes geranoriškai susimesime jam kelis šimtus milijardų, pastatysime observatorijas aukštai kalnuose, įrengsime didžiules gerai izoliuotas laboratorijas, nusamdysime tūkstančius asistentų – kad pats galėtų viską pamatuoti ir įsitikinti, nes kitų išvestas formules skaityti ir suprasti tingi?

Pažink save prieš imdamasis smurto. Sėkmės. P.s. man peršasi mintis, kad tarp tokių kaip tu ir kaip aš laimėtojas neįmanomas. Deja visiškai įmanomas kompromisas. Gal. Nebent tu įrodysi jog šviesa nesugeba "pabėgti" nuo juodosios skylės arba kad gravitacija egzistuoja.

Realiame gyvenime yra daugybė konceptų, kurių neįmanoma suskaičiuoti ant pirštų, pamatuoti liniuote ar pasverti. Tu reikalauji taip, lyg pirmokas reikalautų trim sakiniais ir vienu paveiksliuku papasakoti, kas yra elektra, paskui postringautų, kad elektronų kaip tokių nėra, paskui rastų prieštarą, kad elektronai nesielgia kaip kieti rutuliukai – tai viską išmestų šiukšliadėžėn ir pavadintų marazmu. Man šitie konceptai irgi sunkiai galvon lipo, ypač elektrono bangos/dalelės dualumas, kvantavimas, orbitalių aritmetika ir ryšys su cheminių elementų valentingumais bei oksidacijos laipsniais, elektros srovės kaip kompleksinio matematinio dydžio samprata ir taip toliau. O kas yra, pavyzdžiui, elektrono sukinys, jo geometrinę ir fizikinę prasmę, aš apskritai įsikirtau gal tik antrame kurse. Dabar man visa tai yra tokie pat realūs objektai kaip kompo pelė rankoje. Po ilgų metų pastovaus minkymo galvoje įvairiais aspektais įvairiuose kontekstuose, dabar jau manęs nebetrikdo, kad su atskiru elektronu nesu žaidęs futbolo, nesu jo pagavęs su spaustuvais, nesu apskritai matęs su jokiu mikroskopu. Žinau, kad jeigu fizikai klystų nors mažiausioje smulkmenėlėje kalbėdami apie elektrono savybes, tai mes neturėtume nei kompo, nei televizoriaus, nei radijo, jau nekalbant apie printerio miltukus. Bet ne — tu vadini marazmu ir reikalauji kažką „įrodyti“. Susitiktume kada prie alaus – gal per vakarą kažką ir papasakočiau, kokias 6-7 valandas galėtume padiskutuoti, atsakyčiau į tavo pačius paprasčiausius įvadinius klausimus apie juodąsias bedugnes, įvykių horizontus, laiko ištempimą ir t.t.. Po kokių dešimties susitikimų, galbūt jau kažką ir pagautum, jaustum, su kuo tie objektai ir reiškiniai valgomi, kodėl jie yra realūs, ir kodėl visa mūsų realybė sugriūtų, jeigu to nebūtų. Nori įrodymo, kad juodosios bedugnės tikrai egzistuoja? Prašom: helio atome du protonai ir du neutronai nekolapsuoja į tašką. Yra fundamentalios ribos, kurių normaliai neįmanoma perspausti. Mes galime neutronus krauti ir krauti į krūvą tol, kol sukursime pakankamai masyvią neutroninę žvaigždę – tokios masės, kad paviršiniai neutronai bus taip stipriai traukiami, kad negalės atitrūkti, ir faktiškai gausime šimtų kilometrų skersmens atomo branduolį. Turėdami tokią stabilią struktūrą, mes galime į ją toliau mėtyti medžiagą, kuri nukris ir prilips kaip papildomi neutronai tame didžiuliame atome (visi protonai taps neutronais: dėl savo krūvio pagaudami elektronus ir su jais dėl milžiniško slėgio susijungdami). Kada nors pasieksime tokią ribą, kad patys viduriniai neutronai bus sugniuždyti slėgio ir prasidės toks kolapsas, kad jei negaliotų kvantinė mechanika ir reliatyvumas, visa ta didžiulė masė susispaustų į vieną begalinio tankio tašką. Nesunku nuspėti, kad toks taškas tuoj pat susiurbtų visą aplinkinę Visatą. Kas gaunasi, kad nesusiurbia? Elementaru: energijos/masės kiekis ištempia laiką: pradžioj nežymiai, bet jeigu prikrauname pakankamai masės, tai vis labiau ir labiau, kol galų gale laikas praktiškai sustoja. Kai energijos tankis taško aplinkoje artėja link begalybės (tiksliau tam tikros konstantos, kurios ribą galima išvesti iš E=mc^2), laikas irgi tempiasi iki begalybės, ir tokiu būdu energija krenta krenta į tą centrinį tašką, bet niekad ir nenukrenta, nes turi kristi begalinį laiką. Gauname tam tikrą apibrėžtą sferinę (beveik sferinę) erdvės sritį, nuo kurios laikas ištemptas iki begalybės – ją ir vadiname juodąja bedugne. Tai yra fizinis, aiškiai apibrėžtas objektas: su paviršiumi, aprašytu kokiu tik nori nanometriniu tikslumu, mase, tankiu, spinduliu – tik tiek, kad tu jo negali paimti ir nunešti kur nors, nes kaip man įtrauks. Tu negali jo apšviesti ir apžiūrėti, nes nuo jo niekas neatsispindi. Jis nemeta šešėlio, nes atrodo kaip tobulas lęšis. Bet, kaip ir bet kokį lęšį, tu jį gali matyti pagal tai, kaip iškraipo vaizdą už savęs. O tokių lęšių yra pilnas dangus, NASA galerijose tūkstančiai nuotraukų. Visos bazinės prielaidos yra tūkstančius kartų išbandytos ir išmatuotos. Ir klausimas yra, ne kaip dar būtų galima paaiškinti tai, ką mes aiškiai matome kaip juodąsias bedugnes, bet , absoliučiai nesuprasdamas, apie ką eina kalba, pradėjai moralizuoti. Turbūt pats sau baisiai protingas atrodai, bet tik juokini voveres, o forume tampi įdomus kaip klinikinis atvejis.

- Kai aš žiūriu į marozą matau, kad jo pasaulis tiesiog verda, o mano laikas deja sulėtėja iki begalybės. Aš kalbu apie šviesos gebėjimą ištrūkti, jis man pasakoja apie juodąsias skyles. Na ir pabandyk susišnekėti. - Kodėl juodoji skylė nekolapsuoja iki begalybės? Nes "dėžutėje" yra ribotas laisvos vietos kiekis. Kai jis užsipildo, daugiau nebesispaudžia. Ar ten lėtėja laikas ar arogancija - sunku pasakyti.

Pasaulis pilnas paradoksu. Labiausiai čia tinkantis matyt būtų šis: Protingas nori mokintis, o kvailys mokinti. Viskas lyg ir aišku, bet pasaulis ne baltas ir ne juodas. Su mokslu irgi ne viskas normalu. Na pvz. teorijos, kurios paaiškina šviesos dualumą, yra atmetamos. Renkamasi šio reiškinio neaiškinti ir nesuprasti - užtenka įvardinti!? Lygtys parašytos, patikrintos, veikia ir to pakanka. Daugiau žinoti nenorime. Dualumas mokslą tenkina. Tačiau iš šio reiškinio nesupratimo gimsta labai daug mokslinių fantazijų, kurios, susipažinus su reiškinio aiškinimu, jeigu jis teisingas, yra marazmai. Beje, supratus šį reiškinį būtų daug aišku ir kas vyksta juodosiose skylėse.

Koks drastiskas skirtumas tarp komentaru lygio RWC ir Vanduo4. Tarkime as esu zmogus, kuris tik megejiskai domisi astronomija. Man RWC paasikinimas 10 x logiskesnis ir suprantamesnis, nors didziuju dalyku ten aprasytu tiesiog neturiu pakankamai ziniu suvokti. Bet elementari logika viska sudelioja i vietas. Ir ta pati elemtari logika teigia, kad vanduo4 yra dideliu psichologiniu problemu gyvenime turintis nevykelis, kuris bandymu viska neigti keliu bando pasikelti menka savo saviverte.

- Pritariu. Teorijos yra gerai, nes būtent jų pagalba mes pažįstame pasaulį, bet kai jos pradedamos taikyti kaip absoliuti tiesa - tai jau linkstama į mokslinę diktatūrą. - Tenka tik apgailestauti jog didžiausi pokyčiai pasaulyje įvyksta tik po brutalių revoliucijų.

Sėkmės.

net nera svariu irodymu ,kad tokie dalykai kaip juodoji skyle egzistuoja,tik prielaidos kaip ir didzioji dalis astrofizikos ,ten radijo teleskopu ir spalvu spektrais net nemato saules sistemos uzribiu,o ka kalbet apie kazkokias skyles uz simtu sviesmeciu

Vanduo4 tu rimtai, iš kur žinai egzistuoja/neegzistuoja, jei niekada nei matei, nei nematei. man skamba realiai, žinant visatos kataklizmus, tuo labiau, kad žmogus dar mažai yra ištyręs Žemėje, ką jau kalbėt apie kitus dangaus kūnus ir visatas.

kad egzistuoja kazkokie keisti dariniai tai faktas,kas slepiasi uz ivykiu horizonto, klausimas. Man nesuprantama kodel kiek teko skaityti ar ziureti apie JS visur kalbama apie ta begalinio tankio taska, pasislepusi uz ivykiu horizonto. Kode pvz ta neutronine zvaigzde negali kolapsuoti i baigtinio tankio/skersmens darini su mums dar nesuprantama ''materija'' jo viduj,ka mes ir matom kaip JS? Gal RWC pakomentuotu

Nes objektui pasiekus tam tikrą masę (taip vadinama Landau riba ~ 3 saulės mases), nei viena iš žinomų fizikinių sąveikų nebegali sustabdyti kolapso, nes tampa silpnesnėmis nei gravitacija. Susiformavus JS, jos horizonto viduje esanti masė pagal BRT lygtis privalo kolapsuoti į singuliarumą (nebūtinai tašką, gali būti įvairios formos, pvz., besisukančios JS singuliarumas yra žiedo formos), nes JS viduje geometriškai visos galimos trajektorijos veda į singuliarumą. Galbūt egzistuoja kažkokie kvantiniai efektai, dėl kurių tas nevyktų, bet šiai dienai tas nežinoma, nėra sukurtos su realybe draugaujančios kvantinės gravitacijos teorijos. Bet net jei būtų kažkokios BRT modifikacijos leidžiančios išvengti singuliarumo susiformavimo, JS nuo to niekur nedingtų, tik būtų kiek kitokios. Draugaujantiems su matematika: http://physics.stackexchange.com/questi ... lack/28317 http://physics.stackexchange.com/questi ... ingularity