2017-uosius Turkija tikisi paversti savos kosmoso agentūros gimimo metais. Įvairūs šalies ministrai ragina kuo greičiau baigti derinti formalumus, prezidentas kalba apie ambicingus turkų planus su pasauliu bendrauti per turkiškas technologijas. Ši kosminė agentūra turėtu užtikrinti modernų šalies veidą užsienyje, leisti geriausiems inžinieriams kurti inovatyvias technologijas kosmoso ir aviacijos srityje. Galiausiai kariuomenė turėtu prieigą prie galimybių naudotis kosmoso technologijomis be trečiųjų šalių įsikišimo. Kaip visiškai savarankiška šalis. Bet ar išvysime šias ambicijas realybėje?

Turkijai keli paskutiniai metai buvo tarytum karuselė: nuo bandymo tapti vienu iš Artimųjų Rytų regiono lyderių iki didelės konfrontacijos su Rusija, paskatinusias kalbas apie III pasaulinį karą. Nuo įnoringos šalies per kurios sienas laisvai į Europą ir iš jos keliavo pabėgėliai bei teroristai iki pirmosios šalies pasiuntusios savo armiją kovoti sausumoje su islamo valstybe. Turkija išgyveno karinį pučą, po kurio keičiasi ne tik požiūris į politika, bet ir vidiniai galios instrumentai.

1990, 1995, 2000 ir 2011 – metai kai turkai bandė tapti tikra kosmoso valstybe, bet vidinės rietenos ir kariuomenės požiūris marindavo kosmoso idėją. Prezidentas Recepas Tajipas Erdoganas visada svajojo atkurti Otomanų imperijos galybę, ir štai dabar jo rankos kaip niekada atviros. Opozicija silpna, kariuomenėje valymai, o visuomenėje sekuliarumo idėja peržiūrima.

„Mūsų draugai iš NATO, kai mes norime nusipirkti neginkluotų (dronų), net nekalbame apie ginkluotus. Jie mums sako: ne šiandien, klauskite rytoj. Arba galiausiai išsisuka: Kongresas neleidžia. Ar mes ne kartu NATO? Ar mes ne toje pačioje pusėje? Kodėl jie taip daro su mumis? Tačiau toks jų požiūris mus išmokė. Mes gaminamės sau tai ko mums reikia, daug pigiau“. Štai tokią, jau nieko nebestebinančią kritiką Vakarams iš prezidento lūpų išgirdo susirinkę į karinio/civilinio palydovo „Gokturk-1“ paleidimą 2016 m. gruodžio mėnesį.

Ką šiuose žodžiuose galime įžvelgti? Akivaizdų nusistatymą, jog Turkija pirmiausia. Visiem dar dedantiems viltis į senus sąjungininkus, primintas pastarųjų požiūris dar iki neramumų. Dabar santykiai žymiai labiau atšalę. Panašių ribojimų išvarginti turkai jau senai metėsi į ne vieną avantiūrą: pradedant nuosavais kariniais sraigtasparniais T129 ATAK, kurie jau skraido, iki darbų su tanku Altay, kurio techninius partnerius keista tiek kartų, kad net sunku suskaičiuoti. O ir po dviejų dešimtmečių darbų tai vis dar tik projektas.

Vis tik šįkart be politinių užmačių ir absoliučios valdančiosios prezidentinės „Teisingumo ir plėtros“ partijos daugumos, agentūros įkūrimo projekto svarstymas parlamente turės rimtų atspirties taškų. Pirmasis tai netoli Ankaros, 2015 metais atidarytas kariškių pavaldumui priskirtas tyrimų objektas - Turkijos kosmoso sistemų, integracijos ir bandymų centras. Už daugiau kaip 100 milijonų JAV dolerių pastatytas objektas jau davė pirmuosius vaisius, tai minėtasis palydovas „Gokturk-1“. Jis tik 20% turkiškų technologijų kūrinys, bet jau 2019 m. civilinėms reikmėms skirtas „Turksat 6A“ turėtu būti sukurtas pačių turkų gamintomis ir projektuotomis dalimis.

Antrasis žingsnis buvo žengtas pernykštį rugsėjį, kai pasirašyta sutartis tarp Turkijos ir Japonijos bendradarbiavimo kosmoso srityje. Abiejų šalių transporto ministrai ir japonų kosmoso agentūra JAXA sudarė ilgalaikio bendravimo susitarimą, pagal kurį abiejų šalių tyrėjai keisis savo žiniomis, padės išbandyti turkų sukurtus sprendimus. Taip galutinai vainikuojant šešerių metų darbus kuriant kosmoso tyrimams reikalingą infrastruktūrą Turkijoje.

Su suplanuotu milijardo dolerių biudžetu, iki 2023 metų šalis nori monopolizuoti palydovų gamybą, turėti dešimties jų eskadrilę kosmose. Taip pat turėti vietą iš kur būtu galima leisti raketas į kosmosą. Anot gandų svarstomos dvi vietos. Viena Datkos pusiasalyje Turkijos pietuose, kita galima vieta daug keblesnė, tai Šiauriniame Kipre. Pastarasis dar po praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje įvykdyto pučo yra tarptautinio ginčo objektas, pripažįstamas tik pačių turkų.

Sakykime savos technologijos vystymą galima padaryti ir pigiau, be nuosavos kosmoso agentūros, juk jau dabar valstybės palydovai iškeliamomis Europos kosmoso agentūrai priklausančiomis raketomis. Kam viso spektaklio reikia? Gali būti jog diplomatiniais kanalais siunčiami signalai daug stipresni nei girdime viešuose pasisakymuose ir nenorėdami būti atkirsti nuo moderniausios įrangos, viską skubama kuo greičiau pasidaryti patiems.

Gali būti, jog po išaugusio konflikto su JAV valdžia, dėl opozicinio politiko Fethullaho Guleno išdavimo ne tik sumažino prieigą prie amerikiečių atominio ginklo dislokuoto jų šalyje, bet ir prie galimybės naudotis kariniais GPS signalais. Be ko moderniausia tikslaus nutaikymo ginkluotė taptu beverte. Tam reikia savo palydovų tinklo. Su savo žiniomis ir užtikrintumu, kad trečiosios šalys nepaliko įrangoje paslėptų durų leidžiančių sutrikdyti ar perimti palydovo valdymą lemiamu metu.

Iš viso to galime reziumuoti, kad bandymai projektą įvykdyti tikrai bus. Ne tik geri siekiai ir gražios kalbos šįkart. Jau yra didelė dalis reikalingos infrastruktūros įrangos, užsitikrintas mažiausiai vienas partneris (Japonija) turintis patirties kosmose. Krymo krizės akivaizdoje aktyviai ieškojo sąsajų su Ukrainos raketų pramone, dabar turinti gerus santykius su kita paleidimo į kosmoso pirmūne Rusija. Jei nepristigs pinigų, Turkija išties gali rinktis su toliau bendradarbiauti ir kur bus jos ribos.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (1)