Jie gali prisiminti kiekvieną 2002 metų dieną arba visų balandžio mėnesių saulėtus antradienius. Kas tai – dovana ar prakeiksmas?

Mūsų prisiminimai – tai mes. Daugelis bijo senatvinės silpnaprotystės ir atminties praradimo labiau nei vėžio. Mes fotografuojame, filmuojame, rašome dienoraščius ir saugome širdžiai mielus nebereikalingus daiktus, nes žinome, jog ryškius laimingus gyvenimo momentus kada nors galime užmiršti, ir baiminamės to. 

Tačiau yra žmonių, kurie nepamiršta. Visai. Jie pamena viską, kas jiems nutiko bet kurių metų bet kurio mėnesio bet kurią dieną. Koks tai jausmas ir ką apie šią keistą jų ypatybę gali pasakyti mokslas, pasakojama „Guardian“ straipsnyje.

20 metų senumo įvykius prisimena kaip vakarykščius

Pirmuoju žmogumi, kuriam nustatyta hipertimezijos diagnozė, buvo amerikietė Jill Price. Kartu su jos atveju medicinoje aprašyta vos 60 žmonių, turinčių tokį gebėjimą – išskirtinę autobiografinę atmintį, dėl kurios žmogus atsimena viską, kas jam nutiko. 

Jei paklausite Jill, ką ji veikė 1980-ųjų rugpjūčio 29 dieną, ji atsakys: buvo penktadienis, su draugėmis važiavome į Palm Springsą. Kada ji trečią kartą gyvenime vairavo automobilį? 1980 metų sausio 10 dieną, šeštadienį, buvo praėjusios dvi savaitės po jos 15-ojo gimtadienio. Ir taip toliau. Pasak Jill, ji aiškiai prisimena viską – kur buvo, su kuo ką veikė – nuo tada, kai jai buvo 18 mėnesių. 20 metų senumo įvykius ji prisimena taip pat aiškiai kaip vakarykščius.

Iki Price mokslas nežinojo apie hipertimezijos egzistavimą. Pirmasis apie ją sužinojo gydytojas Jamesas McGaugh, Irvine esančio Kalifornijos universiteto Atminties neurobiologijos tyrimų centro vadovas, – J.Price 2000 metų birželio 8 dieną (kaip ji prisimena, tai buvo antradienis, jai buvo 34 metai ir 5 mėnesiai) parašė jam elektroninį laišką. 

Jame moteris papasakojo apie  pribloškiančius gebėjimus: paveikslėlis telefone, skaičius, data, kas tik nori, gali sukelti jai ryškius ir aiškius prisiminimus apie tai, kas nutiko atitinkamą dieną, – ji gali vienareikšmiškai pasakyti, kas tada vyko, kokia buvo savaitės diena, kur ji buvo ir ką veikė – bet koks įvykis gali sukelti prisiminimus. Tai varė ją iš proto: kasdien ji galėjo atsiminti bet kurią iš daugybės tūkstančių jos pragyventų dienų.

Stengdamiesi patikrinti, gal Jill apsimeta ir tiesiog siekia gydytojų dėmesio, J.McGaugh su kolega surengė jai egzaminą iš pasitaikiusios po ranka knygos. Kada Teherane įkaitais paimti JAV pasiuntinybės darbuotojai? Kada Los Andžele policija sumušė juodaodį taksistą Rodney Kingą? Kas įvyko 1977 metų rugpjūčio 16 dieną? Kada žuvo pirmasis Johno Kennedy sūnus? Visus atsakymus J.Price pateikė greitai ir tiksliai.

Lyg apsauga nuo žalojančių gyvenimo įvykių

Per keletą darbo dešimtmečių J.McGaugh spėjo parašyti keletą šimtų mokslo darbų ir knygų, įgyti ne vieną garbingą profesinį apdovanojimą ir tapti pripažintu atminties tyrimų srities ekspertu. Tačiau nieko panašaus jam anksčiau regėti neteko. J.Price atvejis J.McGaugh sudomino ne tik dėl to, kad jis niekada anksčiau nebuvo aprašytas. Tuo metu neurobiologas tyrinėjo stiprių atsiminimų formavimosi mechanizmus ir tikėjosi, kad J.Price atminties tyrimai padės mokslui apie šį procesą sužinoti ką nors nauja.

Siekdamas nuodugniai patikrinti J.Price gebėjimus McGaugh pasitelkė kolegas – neurofiziologę Elizabeth Parker ir neurobiologą Larry Cahillą. 

Fenomenalią atmintį turintys žmonės prisimena ne tik siaubingus dalykus, bet ir viską, kas jiems kada nors nutiko gera, – geriausią, antrą, trečią ir visas kitas ypatingas savo gyvenimo dienas. Bet dažnai atsiminimų praradimas – apsauga nuo žalojančių gyvenimo įvykių. 

Per penketą metų Price teko atlikti ne vieną IQ, atminties ir mokymosi testą, tiek standartizuotą, tiek ir skirtą konkrečiai jai. Jos, kaip žydaitės, prašė išvardyti visas Paschos datas nuo 1980 iki 2003 metų – ji suklydo tik kartą, dviem dienomis (tačiau galėjo pridurti, ką per kiekvieną tų švenčių veikė).

Autobiografinių atsiminimų tikslumą mokslininkams padėjo dienoraščiai, kuriuos moteris pradėjo rašyti 1981 metų rugpjūčio 24 dieną (tai buvo pirmadienis) norėdama užfiksuoti mokyklinio įsimylėjimo detales. Šių kasdien pildomų dienoraščių reikėjo ne tam, kad įvykiai pasimiršta, paaiškino ji. Taip buvo galima prisiminimus organizuoti, kad jie nesisuktų galvoje chaotiškai.

Tikrinimai parodė, kad J.Price atmintis išties fenomenali. Tačiau ji turėjo ypatybę: fenomenali buvo tik autobiografinė atmintis – kas vienaip ar kitaip buvo susiję su pačia moterimi (ką veikė, kur buvo, ką išgirdo per radiją ką nors veikdama ir taip toliau).

Neeilinis gebėjimas vedė moterį iš proto

O štai Jill gebėjimas įsiminti su ja asmeniškai nesusijusias detales visiškai niekuo neišsiskyrė. Ji neprisiminė faktų, skaičių ar eilėraščių, kurių mokytis buvo verčiama mokytis mokykloje, tačiau įsiminė įkaitų užgrobimo Teherane datą, nes ji tai matė per naujienų laidą ir šis įvykis tapo jos, Jill, dienos dalimi. 

Per vieną pokalbį su gydytojais jos buvo prašoma užsimerkti ir pasakyti, kaip jie apsirengę, – ji į šį klausimą atsakyti nesugebėjo. Kai jos paprašė pažiūrėti į skaičių seką ir paskui ją pakartoti iš atminties, Price nusijuokė ir pareiškė, kad tai neįmanoma. Ji nuolat painiojosi penkių raktų ryšulėlyje, vis pamiršdama, kuris raktas nuo kokios spynos.

Paaiškėjo, kad moters atmintis tokia pat išranki, kaip ir bet kurio žmogaus pasaulyje, – ji saugojo tik tai, kas svarbu jai. Paprastą žmogų nesunku nustebinti atminties gebėjimais. Gebantys įsiminti kelias dešimtis skaičiaus π skaitmenų po kablelio (nekalbant jau apie kelis tūkstančius) arba įsimenantys kortų seką malkoje, kelia mums nuostabą.

Tačiau mokslininkai tokius sugebėjimus laiko treniruočių rezultatu, o ne neįprastu įgimtu gebėjimu. Tačiau iki J.Price niekas nebuvo pademonstravęs to, ką gebėjo ji, – bet kuriuo metu laisvai prisiminti bet kurią savo gyvenimo dieną. 

Tai vedė iš proto: kasdien ji galėjo prisiminti bet kurią iš tūkstančių kitų jos pragyventų dienų.

J.McGaugh, E.Parker ir L.Cahillas kolegoms mokslininkams J.Price pristatė 2003 metų rugpjūtį, o po pustrečių metų, 2006-ųjų vasarį, publikavo pirmąjį darbą apie jos smegenų tyrimus – „Neįprasto autobiografinio įsiminimo atvejis“. Jame aprašyta, kaip AJ – toks pseudonimas suteiktas Jill – mato datas: metus ji vaizdavosi kaip ciferblatą, kur sausis užima 11 valandos vietą, o likę mėnesiai išdėlioti prieš laikrodžio rodyklę. 

Telefonas kaito nuo žurnalistų skambučių

Savo darbe mokslininkai taip pat pasiūlė naujai aprašytos būsenos pavadinimą – hipertimezijos sindromas. Vėliau J.McGaugh prisipažino, kad suteikti pavadinimą hipertimezijai buvo siaubinga klaida: pavadinimas implikuoja, kad žinote, kas tai yra; šiuo atveju tai buvo vienetinis atvejis ir jokio supratimo apie susidarymo mechanizmus.

Paskelbus straipsnį J.Price tapo garsenybe, J.McGaugh telefonas kaito nuo žurnalistų, norėjusių gauti jos interviu, skambučių. Tuo metu neurobiologui ėmė plaukti laiškai žmonių, kuriems atrodė, kad jie pažįsta asmenų, turinčių tokių gebėjimų kaip ir Jill. Netrukus atsirado naujų hipertimezijos pacientų. Antrasis tapo Bradas Williamsas 2007 metais, trečiasis – Rickas Baronas 2008-aisiais, ketvirtasis – Bobas Petrella 2009 m. Kiekvieną jų J.McGaugh komanda tikrino tokiais pat testais kaip ir J.Price.

Tai, kad panašūs į Jill žmonės pradėjo apie save kalbėti, kėlė vilčių ir kartu liūdino. Iki 2012 m. mokslininkai šią būseną (kurią pavadino kitaip – „ypatinga autobiografine atmintimi“, itin pranašia autobiografine atmintimi, mat „hipertimezija“ skambėjo kaip liga) patvirtino iš viso šešiems žmonėms, o tokia grupė yra itin maža tyrimams.

Laidą apie atmintį žiūrėjo 19 mln. žmonių

Viskas pasikeitė 2010 metų gruodžio 19 dieną – tada siužetas apie ypatingą atmintį turinčių žmonių penketą (J.Price nedalyvavo) pasirodė „60 Minutes“ – populiarioje sekmadieninėje CBS kanalo naujienų laidoje, kurios auditorija – 19 mln. žmonių. Iki laidos pabaigos į J.McGaugh elektroninį paštą atėjo 600 naujų laiškų – daugiausia nuo pažįstančių fenomenalią atmintį turintį žmogų. 

2011 metų pradžioje, atsijojusi daugumą elektroninių laiškų, neurobiologų komanda nuodugniai ištirti pakvietė 22 žmones.

2012 metų gegužę publikuotas antrasis istorijoje mokslo darbas apie išskirtinę autobiografinę atmintį, kuriame aprašyti 11 pacientų atvejai. Nuo J.McGaugh pažinties su Jill praėjo daugiau nei 12 metų, tačiau per visą šį laiką tyrėjams šios būsenos supratimas iš esmė netapo aiškesnis. 

Nors darbe kai kurie apibendrinimai pateikiami. Tarkime, senus savo biografijos įvykius hipertimetikai atsimena daug efektyviau už vidurkį: jie neklysdavo 87 proc. atvejų – tik reikia prisiminti, kad tai epizodai, kuriuos tyrėjai galėjo patikrinti; daugumos asmeninių atsiminimų atveju to atlikti neįmanoma. 

Visi tiriamieji turėjo sistemas, padedančias rūšiuoti ir geriau prisiminti informaciją; visiems patiko rutulioti atsiminimus galvoje ir atlikti savo užduotis – tarkime, atsiminti visas spalio ketvirtąsias arba geriausius visų birželių šeštadienius, arba visas 2002 m. dienas iš eilės. 

Daugumai išskirtinę atmintį turinčių pacientų būdingas obsesinis elgesys. Kai kas kolekcionavo žaisliukus arba audiokasetes, kai kas banknotus laikė piniginėje surikiuotus griežtai pagal serijos numerius abėcėlės tvarka (serijiniai JAV valiutos kupiūrų numeriai sudaryti iš vienos raidės, aštuonių skaitmenų ir dar vienos raidės); B.Petrella, grįžęs iš parduotuvės, visus pirkinius nuvalydavo antibakterinėmis servetėlėmis. Kuo geresnė buvo atmintis, tuo ryškiau pacientams pasireikšdavo obsesinis elgesys.

Jų smegenys niekuo nesiskiria nuo eilinių žmonių

Savaime suprantama, neurobiologai skenavo savo pacientų smegenis. Skenavimas parodė struktūrinius pokyčius su autobiografine atmintimi susijusiose smegenų srityse: pavyzdžiui, parahipokampo vingio (šią sritį kai kurie tyrėjai sieja su emocinių atsiminimų saugojimu) ir uodeguotojo branduolio (laidinė sistema tarp kaktinės ir smilkininės smegenų žievės, kuri galbūti dalyvauja informacijos perdavimo ir epizodinės atminties procesuose) padidėjimą.

Tačiau nė vienas radinys nepaaiškino šių žmonių atminties ypatybių. Netgi aptikti struktūriniai smegenų pokyčiai nieko neįrodo – jie galėjo būti pacientų atminties naudojimo pasekmė, o ne priežastis.

Įdomu, kad nepaisant didžiulio autobiografinės atminties kiekio, kurią galvoje laiko hipertimetikai, daugeliu atžvilgių jų atmintis panaši į vidutinę. Jų atsiminimai irgi iškraipomi: redaguojami ir daromos prielaidos – tai neišvengiamai vyksta, kai praeitį atsimena bet kuris vidutinis žmogus. 

2013 metais atliktas eksperimentas su ypatingą ir įprastą atmintį turinčiais žmonėmis parodė, kad hipertimetikai nė kiek ne rečiau nei kiti painioja sąraše pamatytus žodžius ir tvirtina, kad matė „United Airlines“ 93-iojo reiso sudužimo 2001 metų rugsėjo 11-ąją kadrus (šis vienintelis lėktuvas nepasiekė teroristų numatyto taikinio), nors jie neegzistuoja.

Be to, tyrėjai išsiaiškino, kad išskirtinę autobiografinę atmintį turintys žmonės nenaudoja kokio nors ypatingo faktų įsiminimo būdo. Šis jų mechanizmas toks pat kaip ir eilinio žmogaus, tiesiog geriau funkcionuojantis. Svarbiausia, kas juos išskiria, yra kažkur tarp atsiminimų kodavimo ir jų išgavimo – kažkur ilgalaikės atminties konsolidavimo srityje.

Savo gebėjimus moteris vadina našta

Visa tai išties labai įdomu, tačiau 15 metų trukusio žmonių, turinčių hipertimeziją, tyrimo rezultatai ne itin įspūdingi. Nepaisant tyrėjų vilčių, kol kas nepriartėta prie geresnio didelės, svarbios ir įdomios mūsų smegenų savybės – atminties sistemos – supratimo. Dėl to galima kaltinti užburtą ratą, kuriame dažnai atsiduria naujų sričių tyrimai: kol neįrodoma, kad darbas turi potencialą, jis nefinansuojamas, o be finansavimo nėra išteklių įrodymams gauti. 

Mokslininkai iki šiol negali pasakyti, kas yra hipertimezija – įdomus fenomenas ar raktas, padėsiantis gauti atsakymus į daugelį klausimų apie žmogaus smegenis ir rasti gydymą nuo tokių ligų kaip, tarkime, Alzheimerio sindromas ir senatvinė demencija, nuo kurių pasaulyje kenčia 46 mln. žmonių. Ar žinios apie ypatingą autobiografinę atmintį turinčius žmones gali padėti pagerinti kitų žmonių gebėjimus?

Daugelis fenomenalią atmintį vadina dovana. Bijome pamiršti tai, ką norėtume atsiminti, – įvykius, veidus, šypsenas, pojūčius. Tačiau kyla klausimas: jei galėtume gauti begalinę atmintį, ar daugelis tokios dovanos norėtų? J.Price savo gebėjimus vadina našta. Jos galva – vieta, kurioje saugoma nesuskaitoma daugybė apgailestavimų dėl to, kas atlikta ir kas nepadaryta. Ji atsimena ne vien gera, bet ir bloga, prisimena visus epizodus, kai pasielgė neteisingai, išsigando, sutriko – visa tai, ką mes dažniausiai sėkmingai pamirštame ir gyvename toliau. 

Daugybė atmintyje per visus gyvenimo metus susikaupusių prisiminimų, atrodo, ją vargina, rašo „Guardian“. „Jaučiuosi kaustoma baimės: o kas, jei veltui praleisiu dar dešimt gyvenimo metų“, – prisipažįsta ji. Ši baimė persekioja ją nuo 2005-ųjų kovo 20-osios – dienos, kai mirė jos vyras: ji atsimena jo tuščias plačiai atmerktas akis po insulto, po kurio jis taip ir neatsigavo.

Ar daug kas norėtų niekada nepamiršti nei gerų, nei blogų nutikimų? „Atsimindami viską mes veikiausiai sergame kaip ir tie, kurie neatsimena nieko“, – sako J.McGaugh.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Vytautas Povilaitis

Komentarai ()