Nauji moksliniai atradimai, susiję su vienais iš didžiausių plėšriųjų dinozaurų – tiranozaurais – pakeitė mokslinį suvokimą apie šiuos milžiniškus gyvūnus, kurų milžiniškos populiacijos klaidžiojo po visą pasaulį, nuo Azijos iki Amerikų. Jie buvo plunksnuoti. Jie bėgo kaip paukščiai.

O dabar atradimai, susiję su Montanos valstijos teritorijoje prieš 100-66 mln. metų gyvenusiais sutvėrimais, mums suteikė pirmą galimybę pažvelgti į šių dinozaurų snukius.

Kartaginos koledžo (JAV) paleontologas Thomasas Carras su kolegomis žvynuotą Daspletosaurus horneri kaukę aprašė naujame moksliniame darbe, kurį publikuoja „Scientific Reports“. Tipinis šios tiranozaurų grupei priklausančios rūšies atstovas turėjo būti apie 9 metrų ilgio, su 2,2 m ilgio uodega, jo snukis būdavo su didžiule kaukole, išvagota kaulingų gūbrių ir skirtingose vietose padengta skirtingų tipų oda.

Mokslininkai tvirtina, kad D. horneri analizė yra „kritiškai svarbi siekiant suvokti evoliucinį perėjimą nuo besnapės kaukolės formos iki snapuotos formos, būdingos paukščiams, nes snapas – tai specializuota epidermio struktūra“.

Analizuojant gerai išlikusios D. horneri kaukolės paviršiaus tekstūras mokslininkai sugebėjo rekonstruoti, kokių tipų audiniai ir nervų sistemos turėtų būti būdingos tam tikroms snukio zonoms.

Jų tyrimui iš dalies padėjo milžiniška tiranozaurų kaulų duomenų bazė, panaudota palyginamiesiems darbams – pagal šios bazės duomenis mokslininkai galėjo atmesti tuos tekstūros elementus, kurie galėjo atsirasti dėl pažeidimų fosilizavimosi metu.

Ir kai jie jau buvo užtikrinti, kad analizė atlikta teisingai, buvo atkurtos ir prie kaukolės prijungtos tekstūros, kurios vėliau buvo lyginamos su šiuolaikinių paukščių bei krokodilų galvomis – jų snukio kaulai pasižymi labai panašiomis savybėmis.

Mokslininkai iškart pastebėjo, kad tiranozaurų apatinis žandikaulis pasižymėjo tokiu nervų ir kraujagyslių tinklu, koks yra būdingas paukščiams. Kalbant konkrečiais terminais – D. horneri turėjo trišakį nervą – labai seną anatominį elementą, būdingą gyvūnams, kurių snukiai yra itin jautrūs vibracijoms, infraraudonajai spinduliuotei, elektrai ir netgi magnetiniams laukams.

Luizianos valstijos universiteto mokslininkas Jaycas Sedlmayras, prisidėjęs prie šio mokslinio darbo, teigė, kad šis nervas „pagal evoliucinę istoriją įvairiems gyvūnams suteikė labai skirtingus „šeštuosius pojūčius“.

Kai kuriems gyvūnams signalai į trišakį nervą būna perduodami per ilgus ūsus. Tačiau D. horneri atveju šis nervas turėjo būti sujungtas su itin jautriomis žvyno plokštelėmis ant dinozauro nosies galiuko ir aplink burną. Kiekvienas iš šių žvynelių tikriausiai turėjo daugybę nervinių galūnėlių ir, turėjo veikti, anot biologų, kaip specializuoti jutimo organai (angl. integumentary sensory organ, ISO).

Nervinės galūnėlės, anot mokslininkų buvo tokios tankios, kad iš odos į smegenis galėjo perduoti tokios didelės jutiminės raiškos lytėjimo pojūtį, kad jiems savo jautrumu negalėtų prilygti ir žmogaus pirštų galiukai.

Šiandienos krokodilų snukiai taip pat pilni ISO žvynelių – tai lyg ir natūralu, nes krokodilai turi bendrų protėvių su tiranozaurais. Krokodilams šie jutimo organai reikalingi aptinkant nestiprias vandens vibracijas, padedančias sužinoti, kur yra galimas grobis. Tiesa, abejojama, ar tiranozaurai ką nors medžiojo vandenyje. Bet T. Carras su kolegomis įsitikinę, kad apie tiranozaurų jautriųjų žvynelių paskirtį galima spręsti iš kitų krokodilų elgsenos tipų.

„Kaip ir krokodiliniai, tiranozaurų patelės turėjo kliautis savo snukių ISO siekiant nustatyti lizdavietės optimalią temperatūrą ir ją palaikyti stabilią, be to, ISO suaugusiems tiranozaurų šeimos atstovams galėjo padėti atsargiai paimti kiaušinius ir jauniklius. Svarbi tiranozaurų poravimosi ritualo dalis galėjo galėjo būti trynimasis savo jautriais snukiais“.

Bet ką tiksliai pamatytumėte, jeigu pažiūrėtumėte į tiranozauro snukį? Įvertinus tai, kad ant jų buvo daugybė jautrių žvynelių, labai mažai tikėtina, kad jie buvo plunksnuoti. Aplink nosis ir burnas turėjo būti daug smulkių žvynelių, o galinę žandikaulio dalį ir kaklą turėjo dengti stambesnės, kietesnės plokštelės. Kalbant konkrečiai apie D. horneri – virš ir už jo akių buvo daug gūbrelių, sudarytų iš tokios pačios medžiagos, kaip ir žmonių nagai ar ožių ragai.

Iš esmės galima būtų teigti, kad kalba eina apie milžinišką viščiuką su krokodilo snukiu, kuris, norėdamas susiporuoti su kitu krokodilasnukiu viščiuku, pasitrindavo su juo savo snukiais.

Komentarai ()