Po žudynių Lietuvos vienkiemyje prakalbo apie tamsiąją studijų užsienyje pusę: masinė jaunų lietuvių problema, apie kurią visi tyli (2)
Egidijus Anupraitis, po mokslų Britanijoje sugrįžęs į Lietuvą, įtariamas išžudęs savo artimiausius žmones, nors yra sulaikytas, tačiau jo psichologinė būklė kelia daug klausimų tyrėjams. Savo ruožtu tuomet kyla minčių, kaip jis gavo leidimą ginklui, kodėl niekas nepastebėjo jo būklės iki kraupios istorijos? Atsakymas – Lietuvoje nėra koordinuotos sistemos, kuri užtikrintų visų atakingų institucijų keitimąsi informacija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Negana to, norintys gauti leidimą ginklui gali neatskleisti tiesos, medikai pripažįsta, kad patikros yra niekinės. Psichikos specialistai savo ruožtu tvirtina, kad emigrantai, tegu ir laikini patiria didžiulį sukrėtimą ir svečioje šalyje, ir parvykę namo. Ir tokių žmonių psichikos sutrikimai nuo lengvų iki psichozių tapo šių dienų jaunų žmonių rykšte.
Teismo ir kriminalinės rizikos psichologijos ekspertė dr. Ilona Laurinaitytė nesiima vertinti šią savaitę šalį sukrėtusios tragedijos Kauno rajone priežasčių, kai jaunas vyras įtariama pistoleto šūviais išguldė artimiausius žmones, net savo gimdytojus. I. Laurinaitytė specializavosi Berlyno teismo ekspertizės institute ir tikina iš savo asmeninės patirties žinanti, kokius daugybinius stresus patiria jauni žmonės ir užsienyje, ir sugrįžę, mėginantys pritaikyti savo žinias čia.
„Jeigu aš nežinau ką daryti, kartais labai stipri stresinė situacija gali sukelti agresiją. Nes aš nežinau kaip reaguoti, nežinau kur man eiti, žmogus kartais patirdamas tokį stiprų stresą gali net nereflektuoti kas vyksta aplinkui,“ – sakė VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė I. Laurinaitytė.
Visą gyvenimą atkakliai siekęs žinių 26-erių Egidijus Anupraitis Liverpulio universiteto tinklapyje rašė, kad paliko savo mielą pasaulį, draugus ir artimuosius, nes emigracijoje norėjo išpildyti savo didžiąją svajonę – siekti chemijos ir nanotechnologijų žinių. Tačiau pernai sugrįžęs į Lietuvą, gavo tik apsauginio darbą. Prieš išduodama jam apsaugos darbuotojo pažymėjimą, policija tikrino ir nenustatė, kad vaikinas teistas ar kitaip pažeidęs įstatymus praeityje. Jo būklę vertinę psichiatrai taip pat nukrypimų nerado.
„Jo sveikata atitiko keliamus reikalavimus, nes priešingu atveju policija nebūtų išdavusi jam apsaugos darbuotojo pažymėjimo,“ – teigė „Ekskomisarų biuro“ generalinis direktorius Arvidas Januška.
Prieš mėnesį vaikinas gavo leidimą įsigyti ginklą savigynai. Jis privalėjo Policijos departamentui pateikti psichiatro pažymą. Ir vėl nepastebėta jokių nukrypimų. Psichiatras privalo patikrinti besikreipiančiojo 10 metų psichiatrinės būklės istoriją, ar žmogus nesikreipė dėl psichikos į kitas įstaigas. Tačiau net teisėsauga patikrinti negali ar asmuo nesirgo psichine liga, nesigydė gyvendamas užsienyje.
„Ne, tokios galimybės šiandien mes neturime. Na, nebent jei būtų kokie nors specialūs paklausimai ir tai tikrai nėra daroma,“ – pasakojo Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Licencijavimo skyriaus viršininkas Audrius Čiupala.
Oficialiais duomenimis, Lietuvoje iš viso išduota 168 408 leidimų įsigyti ginklą. Pernai tik 20-čiai šis leidimas atimtas, gavus iš psichiatrų informacijos apie asmens sveikatos būklę. Visi ginklą turintys asmenys kas penkeri metai turi tikrintis sveikatą. Tačiau medikai pripažįsta, kad vos 15-20 minučių trunkančios patikros niekinės. Psichiatrams lieka pasitikėti besikreipiančiojo sąžiningumu, kai šis pildo klausimyną, o pastarasis turi daug galimybių ligą nuslėpti.
„Jie dažniausiai stengiasi apgauti, jie meluoja, kad jiems viskas gerai, jie pildydami testus stengiasi net tuos testus apgauti. Instrumentinių tyrimų – peršviesti, pamatuoti, paimti kraują, deja, psichiatrijoje nėra“, – kalbėjo Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius dr. Martynas Marcinkevičius.
M. Marcinkevičius pripažįsta, kad psichiatrai dažnai neturi galimybių patikrinti ir iš Lietuvos niekur neišvykusių ligos istorijų.
„Šiuo metu viskas vyksta pas mus kaip ir prieš daugelį metų popierinėje versijoje. Atsižvelgiant į tai, kad dabar žmonės laisvai juda, laisvai prisirašo prie vieno gydytojo, prie kito gydytojo, tos pažymos jos yra visiškai nepatikimos“, – apgailestavo Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius.
Premjeras Saulius Skvernelis šią savaitę priminė apie dešimtmetį sklandančias kalbas, kad būtina prie e-sveikatos sistemos steigti Psichinėmis ligomis sergančių asmenų registrą. Šie duomenys būtų prieinami tik labai siauram ratui medikų ir teisėsaugai. Tačiau kai kurie psichiatrai tikina, kad žinia apie tokį registrą gali nubaidyti ir taip specialistų pagalbos vengiančius ligonius, gali būti pažeistos pacientų ir žmogaus teisės. Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė ragina problemą spręsti taip, kad nenukentėtų nė viena pusė.
„Visada, kai kalbam apie tokius dokumentus ir tarptautinę Žmogaus teisių konvenciją, žiūrim proporcingumo principą, kas yra proporcinga šiuo atveju – apriboti vieno asmens tam tikras teises visos visuomenės naudai, ar ne?“ – sakė Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė.
Anot psichiatro, pacientai turi suvokti, kad apribojimai dirbti, įsigyti ginklą ar vairuoti taikomi tik labai nedideliam skaičiui pacientų. 90 procentų psichikos ligų jokių veiklos apribojimų nesukelia, todėl vengti pagalbos neprotinga.
„Su tais pačiais vidaus reikalų sistemos pareigūnais, kurie turi problemą, dažnai nusigeria. Jie bijo, kad jie negalės toliau dirbti, jeigu psichikos sveikatos specialistą, vienintelis „gydymosi“ metodas lieka alkoholis nuo streso, nuo depresijos ir t. t. Nuo to prasideda ritimasis žemyn iki savižudybės ir visų kitų dalykų“, – pasakojo M. Marcinkevičius.
Tačiau psichiatras pabrėžia, kad pastaruoju metu plūstelėjo jaunų žmonių banga, kurie siekdami mokslų užsienio aukštosiose mokyklose yra patyrę milžinišką stresą, o grįžę jaučiasi ne ką geriau, palūžta. Ir tai jau tampa rimta problema.
„Iš tiesų reikia suvokti, kad mes vaikus, kurie dažniausiai būna tėvų globoj, jiems būna dažniausiai tik po 18 metų, staiga išmetam juos į visiškai kitą kultūrinę aplinką, kur nėra artimųjų, kur nutrūksta visi ryšiai su draugais, su kitkuo. Spaudimas yra didžiulis, nes reikia mokytis, dažnai dar reikia užsidirbti, galų gale turi kažką pasiekti, nes už tave tėvai dirba, tu mokaisi, visa giminė iš tavęs tikisi. Tai iš tikrųjų vaikai neatlaikę grįžta po kelių metų, dažnai net nebaigę mokslų, iki psichozių. Čia yra didžiulė šiuolaikinė problema“, kalbėjo Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius.
