Miestai visada traukė kūrybiškus, iniciatyvius žmones – čia sukoncentruoti ištekliai suteikdavo jiems galimybę realizuoti savo potencialą. Iš to nauda ir miestui. Tačiau, kaip galima nuspėti, ilgo ir laimingo gyvenimo idilė būna tik pasakose… Ir tik kai kuriems…

2002 metai Richardas Florida, dabar dirbantis verslo profesoriumi Toronto universitete, parašė knygą „The Rise of the Creative Class. And How It's Transforming Work, Leisure and Everyday Life“. Ji sukėlė nemenkas diskusijas ir išgarsino autorių kaip urbanistą. 2017 metų pradžioje Florida išleido dar vieną savo darbą – irgi apie kūrybinę klasę. Čia urbanistas tvirtina, kad kūrybinių profesijų – joms autorius priskiria daugelio sričių profesionalus, nuo meno iki verslo – žmonių susitelkimas ne tik stimuliuoja miestų augimą visame pasaulyje, tačiau ir sukelia tikrąją krizę: ekonominę ir socialinę segregaciją bei nelygybę. Savo knygoje „The New Urban Crisis“ („Nauja miestų krizė“) autorius tvirtina, kad kūrybingumas ir inovacijos gyvenimą gerina tik laiminguosius, kurie yra turtingi, išsilavinę ir talentingi. Kiti gi tik stebi žiojinčią prarają tarp jų ir sėkmingesnių bendrapiliečių. Ar šią problemą įmanoma išspręsti? Florida tvirtina, kad taip.

Prieš penkiolika metų „Kūrybinėje klasėje“ buvo postuluojama, kad miesto klestėjimą šiuolaikiniame pasaulyje lems ne stambaus verslo įmonių pritraukimas, o „kūrybiniai“ kuo įvairiausių sričių profesionalai. Menininkai, inžinieriai, mokslininkai, verslininkai, pramogų verslo atstovai – visi jie gali stimuliuoti ekonominę plėtrą, kurdami „svarbias naujas formas“. Autoriaus nuomone, žmogiškojo kapitalo ir inovacijų pritraukimas tampa svarbesniu progreso varikliu, nei praeities modeliai, – žaliavos, gamyba ir korporatyvinė geografija.

Miestų, visų pirma – JAV, merai tokią idėją šiltai priėmė: pasirodo, užuot mažinus mokesčius stambiam verslui, galima miestą padaryti „madingu“, ir viskas bus gerai. Nors kritikos idėja irgi susilaukė visai nemažai, tačiau tai nesutrukdė Floridai tapti plačiai žinomu urbanistu, į kurio nuomonę būdavo įsiklausoma. Vėliau jis sukūrė konsultavimo firmą ⁠Creative Class Group.

Naujojoje knygoje optimizmas nebe toks audringas. Taip, kūrybinė klasė stimuliuoja kultūrinę ir ekonominę plėtrą, rašo Florida, tačiau labiausiai savo pačios. „Miestuose superžvaigždėse“, kurių ekonomikos pačios inovatyviausios ir kūrybingiausios, aštriausiai pasireiškia ir socioekonominė nelygybė. Ji pastebima tiek viduje, tiek ir tarp miestų, ir kuo miestas didesnis ir turtingesnis, tuo jame didesnė nelygybė.

Florida pateikia tokią analogiją: talentingi žmonės – nesvarbu, kompanijos vadovas ar reperis Jay Z – gauna neproporcingai didelę pranašumo dalį. Tas pats vyksta ir su miestais. Inovacijų ekonominis aktyvumas – finansų srityje, žurnalistikoje, mene, technologijose – koncentruojasi viename mieste ar geografinėje srityje: tarkime, JAV aplink San Franciską, Niujorką, Vašingtoną ir Bostoną yra susitelkę du trečdaliai technologijų startuolių. Tokia koncentracija skaldo ekonomiką ir visuomenę: kitose šalies dalyse žmonėms nepatinka, kad „nugalėtojas pasiima viską“.

Talento koncentravimasis sukelia būsto – tiek parduodamo, tiek ir nuomojamo – kainų augimą. Gentrifikacija – anksčiau nemadingų rajonų atnaujinimas ir modernizavimas – vyksta netolygiai ir ne visur, ji būdingiausia „miestams superžvaigždėms“ ir technologijų hubams. Londone, Niujorke, Majamyje ir miestuose visame pasaulyje formuojasi „milijonierių gatvės“, kuriose neturtingiems miestiečiams ar kukliam vietos verslui vietos nėra. Taip gerą išsilavinimą ir darbą turintys žmonės gali džiaugtis ir mėgautis miestu, kuriame gyvena, o neturintys – priversti išvykti iš gerų rajonų, taip pasunkindami skurdą, sumažindami gerovę ir padidindami erdvinę atskirtį.

Florido manymu, tokio dėsningumo neišvengia nė vienas išsivystęs miestas. „Pažvelkite į daugumą progresyvių pasaulio miestų, ir ten bus stipri tiesioginė koreliacija tarp liberalizmo, kad ir kaip jį apibūdintumėte, ir dviejų dalykų – inovacijų lygio ir nelygybės bei ekonominės atskirties lygio. Tai neišskiriami mūsų ekonomikos struktūros elementai“.

Tad urbanistas kiek atsargiau vertina anksčiau skelbtą idėją. „Klydau sakydamas, kad kūrybinė klasė gali stebuklingai pataisyti mūsų miestus, tapti nauja vidurine klase ir taip gyvensime ilgai ir laiminga, – pripažino jis viename savo pasisakyme. – Stebėdamas kūrybinę urbanistinę revoliuciją, nesitikėjau, kad šis augimas ir pagyvėjimas slepia tamsią, labai tamsią pusę“.

Šią tamsiąją pusę Florida knygoje iliustruoja lentelėmis ir žemėlapiais, kuriuose matyti, pavyzdžiui, miestų gyventojų pasidalijimas. Kūrybinė klasė daugiausiai gyvena mieste ar jo paribiuose, o aptarnaujanti klasė užima priemiesčius, tačiau esama ir išimčių. Vankuveryje ir Atlantoje yra pasidalijimas pietų – šiaurės kryptimi, Austine (Teksaso valstijos sostinė) kūrybinės specializacijos žmonės gyvena vakaruose, o aptarnavimo sferos darbuotojai rytuose, o Majamyje, nesunku nuspėti, kūrybinė klasė užima pakrantės juostą, nustumdama likusius gilyn į sausumą. „Kūrybingų“ miestiečių gyvenimo vietose sutelkti pinigai, darbas, kultūra ir tai, ką turistai vadina „gyvenimu“. Tačiau šių rajonų ribotas plotas ir neribotos kainos, ir daugelis žmonių išstumiami iš jų.

Urbanisto manymu, šiuos procesus sustabdyti ir problemą išspręsti galima ne tik nacionaliniu, bet ir paties miesto ar net atskirų jame įsikūrusių organizacijų lygmeniu. Pasak Floridos, reikia kurti „inkliuzyvinį miestą“, kuriame darbo vietos būtų pasiskirsčiusios tolygiai ir netgi gentrifikuotuose rajonuose atsirastų būstas, prieinamas vidutinėms ar net kuklioms piniginėms. Svarbų vaidmenį vaidintų efektyvi transporto sistema: nusigauti iš priemiesčių į centrą turi būti taip pat patogu, kaip ir judėti pačiame centre. Dar vienas sprendimo elementas – aptarnavimo sferų darbuotojų algos didinimas ir bendra kova su skurdu.

Visa tai skamba maloniai, tačiau būtent dėl „miestų krizės“ įveikimo pasiūlymų autorius susilaukė kritikos. Slate žurnalistas Henry'is Grabaras pažymi, kad, nors Florida pateikia daug ekonomikos ir sociologijos duomenų, jis visiškai pamiršta politiką: kai kurie jo siūlomi sprendimai miestuose jau realizuojami, tačiau segregacijos juose nepanaikino. Be to, vardindamas vietas, kuriose nelygybė didžiausia, urbanistas nenagrinėja jų skirtumą, – vietoje to jis siekia sukurti „urbanizmą visiems“. O ką, jei tikrosios krizės šaknys kyla ne tik iš kūrybinės klasės, glūdi pačiame ekonominiame modelyje?

Blogeris ir rašytojas Scottas Beyeris irgi pabrėžia, kad Florida dėmesio neskiria dar vienai galimai krizės priežasčiai – vyriausybiniam žemės naudojimo miestuose reguliavimui . Beyerio nuomone, miesto valdžia neretai apriboja gyvenamųjų namų statymą, o šis limitas neleidžia aprūpinti būstu didėjantį megapolių gyventojų skaičių: butų kainos „reguliuojamose“ miesro dalyse auga, iš čia randasi nelygybė ir erdvinė segregacija.

Kaip bebūtų – ir su tuo sutinka netgi kritikai – Floridos aprašoma idėja įdomi. Kūrybingi profesionalai stumia pirmyn miestų kultūrą ir ekonomiką, tad siekiant vystymosi, derėtų sukurti jiems sąlygas. Tačiau medalis visada turi dvi puses: valdžia taip stipriai stengėsi pritraukti kūrybinę klasę, jog nepastebėjo, kaip mieste baigėsi vieta gyvenimui. Todėl pasiturintys profesionalai dėl patraukliausių rajonų su menkiau apsirūpinusiais miestiečiais pradėjo kovą, kurią šie neišvengiamai pralaimėjo. Tai bendra daugelio šalių problema ir ko gero jos aptarimui ir sprendimų paieškai knygas rašyti verta.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Komentarai ()