Situacija, kai su trenksmu ir vėjo šuoru prieš akis išdygsta senovinė telefono būdelė – kaip tik tokia, kokios ėmė rastis praeitame šimtmetyje, bet šiandien nė su žiburiu nerasi – primena epizodą iš tipinio fantastinio filmo.

Idėja apie galimybę keliauti laiku (ir erdve) iš tikrųjų tapo ne vieno mokslinės fantastikos šedevro pagrindu.

Tiesą sakant, ir šiandien mintys apie kelionę į ateitį arba praeitį su realybe mažai tesisieja. Bent kol kas. Bet galbūt reikalai pajudės ir persikėlimas laiku neatrodys visiškai neįmanomas?

Kaip rašoma svetainėje iflscience.com, visiškai neseniai žurnale „Classical and Quantum Gravity“ buvo aprašytas tyrimas, dar kartą įrodantis, kad matematiniu požiūriu kelionės laiku visiškai įmanomos.

Pasirodžiusioje publikacijoje pristatytas tam tikras geometrinis modelis, sukurtas pagal profanišką laiko mašinos aprašą. Tai dėžė, kurioje esantis individas, vertinant išorinio stebėtojo atžvilgiu, gali persikelti tiek į ateitį, tiek į praeitį, be to, atsidurti kuriame tik pageidauja erdvės taške.

Tokios galimybės išties primena laiko mašinos charakteristiką. Įspūdį sustiprina ir tai, kad iš pirmųjų eksperimento pavadinimo raidžių (angl. „Traversable acausal retrograde domains in spacetime“) galima sudėlioti žodį TARDIS, o tai juk paties Laiko valdovo iš garsiojo serialo „Doctor Who“ turimos laiko mašinos pavadinimas! Neįtikėtinas sutapimas, ar ne?

Tad kokį sprendimą iš tiesų siūlo pora matematikų iš Britų Kolumbijos ir Merilando universitetų?

Visų pirma, laiko mašina, kaip jau minėta, turi gebėti iškreipti įvykių erdvę. Apie pastarąją geriausia galvoti kaip apie trijų fizinių matmenų – pločio, aukščio ir gylio – bei laiko visumą.

Laikas, kaip kad byloja antras termodinamikos dėsnis, gali eiti tik pirmyn. Vis dėlto įvykių erdvės iškreipimas, pasirodo, kiek pakoreguoja ir laiko suvokimą, be to, tai, kas vyksta, išties stebina. Jei iš viršaus erdvė būtų slegiama kokio nors svorio, susiformuotų gravitacinė duobė, o joje laikas ganėtinai sulėtėja.

Šiaip ar taip, laikas, žinoma, tiksi tik pirmyn – atgal jo nepasuksi. Kad tai taptų įmanoma, reikėtų pasitelkti šiokias tokias specialiąsias ir bendrąsias reliatyvumo teorijų žinias.

Tarkim, atsiduriate tokioje TARDIS tipo dėžėje ir norite nukeliauti į praeitį, o už dėžės ribų esantis laikrodis neišvengiamai eina pirmyn ir eina tuo pačiu tempu. Jo skaičiuojamą laiką galima laikyti savotiškomis atskaitos koordinatėmis, pagal kurias vėliau vertinsime kelionę laiku ir erdve.

Taigi, nors dėžė judės vis greičiau, jos viduje laiko slinktis ir toliau atrodys įprasta, tačiau išorinio vyksmo samprata pakis. Laikrodžio skaičiuojamos sekundės tarsi išsitęs, tačiau taip tik atrodys – juk laikrodis eis tuo pačiu tempu.

Vadinasi, laikas jums sulėtėtų, o TARDIS išorėje esantis laikrodis atrodytų skubantis. Pavyzdžiui, atrodytų, kad lėčiau senstate, ir kai sustabdytumėte stebuklingąją dėžę, manytumėte, kad praėjo ganėtinai daug laiko, taigi, atsidūrėte ateityje. Tai ir yra laiko sulėtėjimas, apie kurį kalbama specialiojoje reliatyvumo teorijoje.

Neseniai aprašytame darbe kalbama ir apie bendrąją reliatyvumo teoriją. Jei įvykių erdvėje suksimės didesniu nei šviesos greičiu, galop atsidursime asmeninėje TARDIS dėžėje. Vadinasi, kai būsima laiko mašina susitiks tą, kurį yra priešais, nors ir praeityje, bus galima tuo pačiu metu išvysti ir praeitį, ir ateitį, o tada pasirinkti, kuriuo metu sustoti ir išeiti iš dėžės.

Kadangi įvykių erdvę matematiškai aprašyti įmanoma, teoriškai TARDIS tipo įrenginiai gali egzistuoti. Tačiau mokslininkai perspėja, kad realus kelionių laiku įgyvendinimas įmanomas tik pasitelkus ypatingas, į nieką nepanašias materijas, kurios dar neatrastos arba neišrastos.

Komentarai ()