Galimą išmirimo priežastį parodė gyvsidabrio turinčios uolienos.

Žemės gyvybė patyrė penkis stambius masinius išmirimus — periodus, kai visoje planetoje smarkiai sumažėdavo rūšių įvairovė. Beveik per visus išmirimus išnykdavo didžioji rūšių dalis. Pavyzdžiui, „didįjį“ permo išmirimą prieš 250 mln metų išgyveno tik 30% sausumos gyvūnų rūšių ir vos 4% jūros rūšių.

Pirmasis mums žinomas didelis išmirimas įvyko maždaug prieš 450–440 milijonus metų, ordoviko ir silūro periodų sandūroje. Dvi išmirimo bangos paveikė praktiškai visus pagrindinius tos epochos taksonus, išgyveno tik ~15% rūšių. Sudėtingi daugialąsčiai gyvūnai tada daugiausiai gyveno jūrose. Labiausiai nukentėjo tokie jūriniai organizmai, kaip brachiopodai ir samangyviai: išmirė trečdalis šių gyvūnų rūšių.

Yra kelios šios katastrofos priežasčių hipotezės. Kai kurie mokslininkai mano, kad išmirimo priežastis buvo apledėjimas: temperatūra nukrito, o dėl ledynų augimo nuseko jūros lygis, tad išnyko vandenynų priekrančių zonos. Dabar gan nepopuliari hipotezė kaltina gama žybsnį, kilusį, sprogus hipernovai — gali būti, kad tada nukentėjo ozono sluoksnis ir Žemės fauna neištvėrė stipraus ultravioletinio spinduliavimo.

Viena iš labiausiai paplitusių versijų — ugnikalnių poveikis. Naujų šią hipotezę remiančių įrodymų rado žurnale Geology. publikuoto darbo autoriai. Jie ištyrinėjo Kinijoje ir Šiaurės Amerikoje surinktų nuosėdinių uolienų mėginius. Šios uolienos susiformavo paskutinės ordoviko periodo stadijos katiano ir hirnantiano etapų sandūroje.

Uolienų, susidariusių neilgai trukus iki išmirimo, bandiniuose išskirtinai daug gyvsidabrio — ir Kinijoje, ir Amerikoje. Mokslininkai sieja tai su ugnikalnių aktyvumu, nes išsiveržimų metu į atmosferą išmetama nemažai gyvsidabrio. Tyrėjai išskyrė tris gyvsidabrio lygio uolienose gausėjimo periodus, ir susiejo juos su numanomo ugnikalnių aktyvumo periodais stambiose magmos provincijose. Mokslininkai mano, kad būtent ugnikalnių aktyvumas galėjo sukelti atšalimą, sunaikinusį didžiąją dalį rūšių. Išsiveržiant ugnikalniams, į atmosferą išmetami sulfatų aerozoliai — smulkios ore pakibusios dalelės, atspindinčios Saulės šviesą. Kadangi mažiau Saulės energijos pasiekdavo Žemės paviršių, atmosfera pradėjo žemėti. Bėgant laikui dėl to prasidėjo apledėjimas ir jūros lygio kritimas.

Antrąjį masinio išmirimo suaktyvėjimą galėjo sukelti atvirkštinis procesas. Gali būti, kad temperatūrai kylant, žuvo organizmai, spėję prisitaikyti prie šaltesnio vandens ir žemesnio jūros lygio.

Anksčiau mokslininkai rado didžiausio planetos istorijoje permo didžiojo išmirimo „vulkaninės“ teorijos patvirtinimą.

N. Pelezniova

naked-science.ru

Komentarai ()