Šiandien yra daug kalbama apie sudėtingus Rusijos ir Vakarų santykius – ir ne be pagrindo. Tačiau, kol Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas žaidžia savo žaidimus su JAV ir Europa bei stengiasi išsaugoti savo miglotą sąjungą su Sirija ir Iranu, mums nederėtų užmiršti kitų šalių, kurios daro tiesioginę įtaką Rusijos ateičiai, rašo „Time“.

Kinija

Pradėsime nuo akivaizdaus. Rusija tikisi, kad jos posūkis į rytus, Kinijos pusėn, leis jai kompensuoti tas investicijas ir prekybos ryšius su Vakarais, kurių ji neteko po Ukrainos krizės 2014 metais. Kai kuriais vertinimais, sankcijos, kurias JAV ir Europos Sąjunga įvedė prieš Rusiją ir jos pačios atsakomosios antisankcijos prieš atsiėjo šaliai 1-1,5% BVP vien per pirmuosius metus. Anot TVF prognozių, vidutinės trukmės perspektyvoje Rusija gali netekti apie 9 proc.

Ir, nors Kinija iš tiesų sutiko finansuoti kai kuriuos rusų projektus (2016-ųjų pirmąjį pusmetį Kinijos investicijų srautai išaugo 172 proc.), to neužteko sankcijų sukeltiems finansavimo nuostoliams ir augimui kompensuoti. Situaciją apsunkina ir tai, kad Kinija taip ir nepripažino Maskvos aneksuoto Krymo, nors ši to vylėsi.

Tačiau tame yra ir prasmės: nors Kinija ir toliau pasirašinėja sutartis su Maskva, ji nesutinka imtis Rusijos geopolitinių žaidimų partnerės vaidmens. Kinija džiaugsmingai sutiko išplėsti savo verslo ryšius su Rusija dabar, kai rusai – stipriai apribotomis galimybėmis – priversti siūlyti kinams daug palankesnes sąlygas ir kainas.

Susiklosčiusi situacija pasirodė naudinga Kinijai, todėl Pekinas suinteresuotas kuo ilgiau išlaikyti status quo. Rusija norėtų situaciją pasaulyje pakeisti. Maža to, Kinija nepamiršo konkurencijos su Rusija dėl įtakos, ypač Vidurio Azijoje. Todėl mums nereiktų laukti, kad Rusija ir Kinija artimiausiu metu taps geriausiai draugais. Jie gali tokiais ir išvis niekada ir netapti.

Japonija

Rusija jau daugelį metų užsiima santykių su Japonija stiprinimu – iš dalies, stiprindama savo santykių su Kinija pozicijas, iš dalies – tikėdamasi, kad japonų investicijos Rusijoje sustiprins jų technologijų ir patirties diegimą rusų versle. Nors kai kuriose sferose tai jau vyksta (ypač energetikoje ir automobilių pramonėje), šių procesų mastai taip ir nepasiekė to lygio, kurio Kremlius tikisi.

Stebint Rusijos-Japonijos santykių ateitį, ypatingą dėmesį reikia skirti istorijai ir geopolitikai. Tokijas ir Maskva tęsia ginčus dėl Kurilų salų – salyno Ramiajame vandenyne, į kurį pretenzijas reiškia abi šalys – statuso. Rusija ir Japonija iki šiol nepasirašė taikos sutarties, kuri turėtų oficialiai užbaigti karą tarp šių šalių. Nereiktų taip pat užmiršti, kad Japonija šiuo metu atsidūrė gana sudėtingoje Azijos geopolitinėje situacijoje: Kinijos užsispyrimas auga kiekvieną dieną, o Šiaurės Korėja – vis agresyvesnė ir sunkiau nuspėjama.

Rusija niekuo negali prisidėti prie šių problemų sprendimo. Nepaisant chaoso Amerikos politikoje, JAV kariškiai ir toliau kontroliuoja situaciją šiame regione (Japonijos teritorijoje dislokuoti 54 tūkst. JAV karių). JAV išlieka pagrindine Japonijos sąjungininke šiame regione. Tai gali būti dar viena Rusijos pastangų suartėti su Japonija priežastis.

Saudo Arabija

Rusija Sirijoje įrodė, jog pasirengusi kištis ten, kur JAV kol kas baiminasi veltis. Tai paverčia Rusiją svarbiu žaidėju tame regione, daug svarbesniu, negu jai leistų šalies ekonominė ir karinė galia. (Rusija užima 12 vietą didžiausių ekonomikų pasaulyje sąraše, ir, nors pagal savo karines išlaidas užima 3-ąją vietą pasaulyje, jos karinis biudžetas sudaro vos dešimtadalį JAV biudžeto.)

Nors Saudo Arabija ir Rusija palaiko priešingas konflikto Sirijoje puses, jos vis dėlto sugebėjo susivienyti, siekdamos sulaikyti pasaulinių naftos kainų kritimą, kuris sudavė galingą smūgį abiem šalims. O ir santykiams šalių yra kur vystytis: Saudo Arabijos princas Mohammedas bin Salmanas suvaidino lemiamą vaidmenį sudarant 10 mln. partnerystės sutartį tarp Saudo Arabijos viešojo investicijų fondo ir Rusijos tiesioginių investicijų fondo, o santykių tarp Saudo Arabijos ir Rusijos pokyčiai leidžia pastarajai realizuoti savo iniciatyvas Persų įlankos šalyse.

Ir nors saudiečius kol kas, tikėtina, Donaldo Trumpo figūra Baltuosiuose Rūmuose tenkina, jie neturi jokių garantijų, kad situacija vystysis tinkama jiems linkme. Numatant galimus politinius pokyčius JAV, jiems paranku turėti „atsarginį“ variantą.

Turkija

Rusijai ir Turkijai vadovauja pernelyg jau spalvingos asmenybės, ir abi šios šalys yra pagrindinės Sirijoje išsivysčiusios dramos dalyvės. 2015-ųjų lapkritį Turkijos karinės oro pajėgos numušė rusų šturmo lėktuvą, pažeidusį šalies oro erdvę. Atsakydama į tai, Rusija įvedė prekybines sankcijas, tačiau abi pusės gana greitai pašalino nesutarimus po to, kai Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas miglotoje atsiprašymo istorijoje pradėjo iš naujo lipdyti šalių santykius. Dviejų autokratinio valdymo šalių lyderių santykių nepablogino net buvusio turkų pareigūno įvykdyta rusų ambasadoriaus Turkijoje žmogžudystė.

Panašūs įvykiai galėjo privesti ir prie karo. Tačiau, kol R. Erdoganas iš Europos girdi tik kritiką, su Rusija jį sieja daug bendra. Šiuo metu abi šalys bando nutiesti „Turkijos srautą“, kad galėtų tiekti rusų dujas į Europą. Turkija taip pat atstovauja NATO taikos derybose Sirijoje Astanoje, o Ankara džiugiai traukiasi į palankios jai Maskvos pusę, taip išvengdama Vakarų kaltinimų dėl autoritarizmo stiprinimo šalyje.

Tačiau R. Erdoganas ir V. Putinas kol kas neturi bendros nuomonės Sirijos diktatoriaus B. al Assado klausimu, taip pat dėl Sirijos kurdų ateities šiame regione.

Venesuela

Paskutinė šiame sąraše, nes jai dažniausiai skiriama mažiausiai dėmesio. Venesuela išgyvena ypač sudėtingą periodą, o jos gyventojai kasdien kyla į tikriausius mūšius gatvėse, protestuodami prieš Nicolas Maduro valdžią ir pagrindinių produktų nebuvimą parduotuvių bei vaistinių lentynose.

Turint omenyje, kad Venesuelai priklauso didžiausios pasaulyje naftos atsargos, tai turėtų atrodyti kaip neįtikėtina vieno iš didžiausių Lotynų Amerikos galios centrų nesėkmė.

Tačiau būtent sudėtingoje Venesuelos ekonominėje situacijoje ir naftos pramonėje slypi Rusijos interesai. Venesuelos valstybinė bendrovė PDVSA valdo energetikos gigantą „Citgo“. Gruodį PDVSA iš Rusijos valstybinės bendrovės „Rosneft“ gavo kreditą. Už tai užstatė į skolą 49,9 proc. „Citgo“ akcijų.

Jeigu PDVSA nesugebės išsimokėti kredito – kuo faktiškai niekas neabejoja – „Rosneft“ gaus jai užstatytą dalį, ir kontrolinis akcijų paketas bus pasiekiamas ranka. Tačiau už to slypi ne tik paprasčiausiai įmonės perėmimas – „Citgo“ yra viena daugiausiai JAV naftos išgaunančių įmonių, o tokios kalibro bendrovės perėjimas į Rusijos rankas būtų stiprus smūgis nacionaliniam šalies saugumui.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (1)