Tyrimai rodo, kad juodųjų skylių teorija laimi prieš kitus hipotetinius objektus (Video)

- Kažin, o kaip turėtų atrodyti žvaigždė papuolusi į Galaktikos vidinį sūkurį, kuriame ji tiesiog suplėšoma, o medžiaga pasiskristo aplinkui bei išspinduliuojama? - Beje yra duomenų jog mūsųs galktikoje žvaigždės skrieje ratu aplink kažką. Manoma jog tai juodoji skylė. Bet artėjant link centro turėtų būti labai stiprios išcentrinės jėgos, kurios tiesiog suplėšytų betkokius objektus, o tai reiškia jog juodoji skylė kaip objektas tiesiog neįmanomas. Tuo labaiu, dėl milžiniškų temperatūrų, objektas negali turėti stabilaus ir kieto paviršiaus.

Centrinės juodosios skylės per didelės, kad už savo horizonto galėtų ką nors suplėšyti. Plėšo ne gravitacijos stipris, o gradientas - stiprio skirtumas dviejuose kūno taškuose. Kuo didesnė juodoji skylė, tuo mažesnis gradientas prie jos horizonto. Išcentrinės jėgos nieko neplėšo pagal apibrėžimą, jos kompensuoja gravitaciją ir todėl orbitoje yra nesvarumo būklė. Juodosios skylės pagal klasikinį supratimą neturi stabilaus kieto paviršiaus.

Galaktikos centre jokios juodosios skylės nei kieti kūnai NEEGZISTUOJA. Ten tik besisukančios medžiagos maišalynė.

Kaip parodžiau ant pirštų, ties mūsų galaktikos centro JS gravitacijos gradientas yra mizernas, dėl jo niekas nesuyra. Yra kiti teoriniai mechanizmai, kurie gali paversti supermasyvią JS mėsmale, pvz., taip vadinamas firewall efektas. Bet tas kol kas niekaip nepatvirtinta.

1. juodosios skylės, kaip vientisas kūnas, galaktikos centruose tiesiog negali egzistuoti. 2. tai ne juodoji skylė sukūrė galaktiką, tai galaktika sukūrė juodąją skylę.

Šiai dienai šis klausimas lieka atviras.

Gal galėtum trumpai ir glaustai apibūdinti kaip ta dinamika vertinama? Labai jau daug ten skaityti ir dar angliškai Pvz.: sūkurio ribas mes aiškiai matome iš viršaus, bet esant nesvarumui to viršaus nėra ir geriausiu atveju ašigaliuose matome radiacijos srautus, kurie sustiprėja gavus naujos medžiagos. Dėkui.

Stebint nustatomos žvaigždžių/dujų debesų orbitos, tada sprendžiama matematinė lygtis ir nustatoma, kokia masė turi būti, kad tokia orbita gautųsi. Tolimesnių galaktikų atveju naudojami statistiniai modeliai ir sprendžiama netiesiogiai, pagal stambesnių struktūrų specifinius bruožus. P. S. Kai medžiaga krenta ant bet kokio didelio kūno, įskaitant JS, didžioji jos dalis dėl sukimosi momento tvermės dėsnio ir trinties suformuoja diską. Pačios JS ribos - horizonto - pamatyti neįmanoma, nes jis nespinduliuoja. Galima tik numanyti iš disko struktūros.

o man labai nepatinka,kad visur sakoma,kad uz JS horizonto musu zinoma fizika/matematika neveikia, bet vistik naudojame Niutono formules gradientam,gravitacijos stipriui ir tt apskaiciuoti.l Tai jei uz horizonto kazkas nesuprantamo<kam sakyt kad masyvios JS pavirsiuj gradientas toks silpnas?

Už horizonto suprantama, tik negali matytis iš išorės. Nesuprantama pačiam centre, taip vadinamam singuliarume. Niutonas naudojamas apytiksliams skaičiavimams, galėčiau paskaičiuoti ir pagal Švarcšildą (Einšteino sprendinys nesisukančiam kūnui, neturinčiam elektros krūvio), bet tauta ir Niutoniškus skaičiavimus sunkiai valgo. Pagal Švaršildą supermasyviai JS gaunasi maždaug 3 kartus didesnis gradientas, bet vis tiek miligramų žemiško svorio metrui eilės.