Slaptasis SSRS projektas, pelnęs amžiną šlovę: pradėtas su hitlerinės Vokietijos brėžiniais, siekiant sukurti galingiausią ginklą pasaulyje ()
Kai Sovietų Sąjunga lygiai prieš 60 metų paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą, šis pasiekimas žymėjo kosminių tyrimų ir įtemptų technologinių lenktynių tarp Maskvos ir Vašingtono pradžią.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Palydovas „Sputnik 1“, nedidelis sidabro spalvos rutulys su keturiomis antenomis, panašiomis į voro kojas, pademonstravo sovietų technikos pažangą.
Raketų brėžiniai - iš hitlerinės Vokietijos
Tačiau ji buvo pagrįsta nacistinės Vokietijos mokslininkų pasiekimais: Adolfo Hitlerio režimas kūrė didelio nuotolio balistines raketas, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui daugybė įrangos, brėžinių ir aprašymų buvo pargabenta į Sovietų Sąjungą.
Analogiškai elgėsi ir amerikiečiai, bet jiems taip pat atiteko itin vertingas prizas: vokiečių raketų ekspertų grupė, vadovaujama inžinieriaus Wernherio von Brauno.
Sovietų kosmoso programos įkūrėjas Sergejus Koroliovas dirbo su vokiečių mokslininkais ir nacių raketų V-2 komponentais, kurdamas naują karinę raketą pasakojo Nikolajus Šiganovas, dalyvavęs projekte, sukūrusiame raketą R-7, iškėlusią „Sputnik“ į orbitą.
Raketa turėjo nuskraidinti vandenilinę bombą
„Koroliovo biuras turėjo sukurti tarpžemyninę raketą, pajėgią nuskraidinti vandenilinę bombą į bet kurį planetos tašką“, – naujienų agentūrai AFP sakė 97 metų N. Šiganovas.
Šešerius metus GULAGo lageriuose kalintas S.Koroliovas, nors ir dirbo kariškiams, svajojo apie kosmoso užkariavimą. Tačiau laiko buvo mažai, nes W. von Brauno grupė irgi padėjo kurti raketas Jungtinėms Valstijoms.
Po trejus metus trukusių darbų ir trijų raketų katastrofų ketvirtoji R-7, nešusi kovinės galvutės muliažą, 1957 metų rugpjūtį sėkmingai smogė numatytam taikiniui Kamčiatkos pusiasalyje Tolimuosiuose Rytuose. Šis bandymas buvo pripažintas sėkmingu, nors raketos galvutė skrydžio metu suiro.
Sukurti naują raketą būtų užtrukę pusmetį – per ilgai, kad sovietai įgyvendintų savo užmojį paleisti palydovą anksčiau negu amerikiečiai, planavę tai padaryti 1958-aisiais. Taigi, S. Koroliovas pasiūlė sukonstruoti paprastą palydovą, sudarytą iš dviejų pusrutulių, kurio viduje buvo sumontuoti keli jutikliai, radijo siųstuvas ir akumuliatorius.
Praėjus vos dviem mėnesiams buvo parengtas 58 cm skersmens aparatas, svėręs 63,8 kg, prisiminė N.Šiganovas, kurio laboratorija sukūrė palydovams ir raketų korpusams gaminti naudotą aliuminio lydinį bei naują jo suvirinimo metodą.
„Mažytis taškelis“
Nors palydovas audrino žmonių vaizduotę, o radijo mėgėjai visame pasaulyje stengėsi išgirsti jo siunčiamus paprastus signalus, „Sputnik“ jo išradėjams tebuvo antraplanis projektas, teigė N. Šiganovas.
„Svarbiausia – kad jis įrodė raketos R-7 veiksmingumą“, – aiškino inžinierius.
Slaptas sovietų kosmoso projektas
Projektas buvo vykdomas griežto slaptumo sąlygomis, todėl N.Šiganovas apie jo galutinį rezultatą sužinojo tik 1957 metų spalio 4 dieną, kai per radiją buvo paskelbta, jog iš poligono Kazachstane, būsimojo Baikonūro kosmodromo, startavusi raketa į orbitą iškėlė pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą.
Spalio sekmadienį N. Šiganovas pamatė skriejantį „Sputnik“ plika akimi.
„Tai buvo mažytis taškelis, spindėjęs saulėje, nes jo paviršius buvo blizgus“, – prisiminė jis.
„Sputnik“ skriejo 92 dienas ir apsisuko aplink Žemę 1 440 kartus. Galiausiai jis dėl atmosferos trinties sulėtėjo, įskriejo į tankiuosius sluoksnius ir sudegė.
Kelios šio palydovo kopijos yra eksponuojamos muziejuose.
Vienas iš N. Šiganovo bendradarbiu, 84 metų Eduardas Bolotovas, savomis akimis matė „Sputnik“ originalą. Tuo metu šiam 24 metų inžinieriui, padėjusiam skaičiuoti raketų trajektorijas, atsivėrė galimybė apsilankyti angare, kur R-7 buvo ruošiama skrydžiui.
Mažytis palydovas jau buvo įtaisytas raketos viršuje, o E.Bolotovas kartu su kitais jaunais specialistais patapšnojo delnu per raketos šoną ir užrašė savo vardą variklio tūtos viduje.
„Stebėjau jos paleidimą per prorėžą savo poste“, – pasakojo jis. Nors darbininkai prie starto aikštelės buvo pakviesti įslaptintais laiškais, pasižiūrėti kylančios raketos susirinko daugybė kitų žmonių.
„Jų giminaičiai papasakojo jiems apie paleidimą“, – sakė E. Bolotovas.
„Tik 3 val. nakties sužinojome, kad Sputnik jau orbitoje, o radijo imtuvai visame pasaulyje pradėjo gaudyti jo pypsėjimą, – pridūrė jis. – Tuomet grįžom į savo bendrabučius ir išgėrėm gryno spirito už mūsų raketos pergalę“.
