Į vieną ligoninę Floridoje pristatytas 70 metų vyras be sąmonės. Jo būklė buvo sunki - buvo sutrikęs širdies ritmas, vyras sirgo diabetu, plaučių ligomis, o jo kraujyje buvo daug alkoholio. Vyras merdėjo, aplink nebuvo jo artimųjų, tačiau gydytojus stabdė neįprasta tatuiruotė, kuri aiškiai nurodė - „Negaivinti“ („Do Not Resuscitate“). Kaip tokiais atvejais reikia elgtis.

Floridos gydytojai privalo paisyti paciento valios. Tačiau ši valia buvo išsakyta itin neįprastai. Socialiniai darbuotojai ieškojo vyro artimųjų, o teisininkai aiškinosi, ką tokiu atveju reikia daryti. Gydytojai nusprendė priimti teisingesnį sprendimą - susidūrę su nežinomybe, jie ėmėsi tų veiksmų, kurie neturi negrįžtamų pasekmių ir toliau tęsė gydymą.

JAV prašymus negaivinti pasirašo nemažai žmonių. Daugelis taip pasielgia dėl labai prastos sveikatos, kiti - bijodami tapti našta. Treti, deja, nenorėdami didelės sąskaitos už tokias paslaugas. Šios vyro iš Floridos motyvai tiksliai nėra žinomi, tačiau tatuiruotė nebuvo nauja. Tikriausiai jis ją pasidarė dėl prastėjančios sveikatos.

Teisininkai pasitarė ir priėmė gydytojams kiek netikėtą sprendimą - tatuiruotę reikia gerbti. Šis prašymas, akivaizdžiai išsakytas ne prieš vienerius metus, yra autentiškas ir unikalus, o gydymas ir gaivinimas tik pažeistų paskutinę matomą velionio valią. Kiek vėliau, jau išsiaiškinus vyro tapatybę, buvo aptiktas ir dokumentas, kurį jis pasirašė atsisakydamas gaivinimo. Taigi, tatuiruotė tikrai išsakė tą valią, kurią būtina gerbti.

Tačiau ji būtų gerbiama tik kai kuriose valstijose ir tik saujelėje šalių. Daugelyje vietų reikalingas sąmoningas pareiškimas, kad gaivinimas nėra būtinas, o formos, leidžiančios atsisakyti šios paslaugos, net nėra prieinamos. Gydytojai pirštu beda ir į kitą problemos pusę.

2002 metais į ligoninę Floridoje pateko vyras su analogiška tatuiruote. Visgi, jo būklė nebuvo tokia sunki ir sprendimą priimti buvo lengviau. Atsigavęs vyras pareiškė, kad tatuiruotė ant jo krūtinės atsirado po pralaimėtų lažybų.

Kyla klausimų ir dėl kančių. Gaivinimas vaistais nebūtinai sukelia kančias. Kartais žmogų galima vėl pastatyti ant kojų, nors nieko nedarant jis mirtų. Kaip gydytojai gali nieko nedaryti, kai jie yra prisiekę padėti ir turi visas priemones žmogų išgelbėti? Ar nežinodami motyvų jie vis tiek turėtų bent jau sumažinti mirštančio žmogaus kančias? Tuo tarpu kitose šalyse sprendžiamas klausimas, ar tokią galimybę apskritai verta sudaryti.

Komentarai (13)