Laikrodis muša vidurnaktį, visi laiko putojančio vyno ar šampano taures ir pradeda bučiuotis. Per visą laisvą pasaulį nusirita nenugalima bučinių banga. Bet kodėl? Kada žmonės Naujųjų metų dieną nusprendė pradėti aistringu bučiniu?

Ši tradicija, kaip ir galite įsivaizduoti, turi labai gilias šaknis, tačiau jei neturite poros nusivilti neverta. Naujieji metai nėra kažkoks stebuklingas laikas, todėl nenusiminkite, jei bučinio ir nesulaukėte. Visgi, istorikai tiksliai nežino, kada tai prasidėjo, tačiau panašu, kad bučiniais metai buvo palydimi dar senovės Romoje.

Jei domėjotės istorija, tai žinote, kad senovės romėnai mokėjo linksmintis taip, kaip šiandien daugeliui net sunku įsivaizduoti. Vyno upes lydėjo ir nesibaigiantis kūniškos aistros tenkinimas. Visgi, prieš prasidedant tikram kūnų maišymuisi buvo paprasčiausiai bučiuojamasi. Bučiniai buvo itin akcentuojami Saulėgrįžos šventės metu, o vėliau ši tradicija paplito ir visoje Europoje. Pasikeitus švenčių datoms, bučiniai tapo sausio 1 dienos, o ne žiemos saulėgrįžos pradžios dalimi.

Renesansas Europoje išpopuliarino kaukių balius. Jie buvo rengiami įvairiomis progomis, tačiau itin didelės iškilmės vyko būtent Naujųjų metų naktį. Vidurnaktį vakarėlių dalyviai nusiimdavo kaukes ir imdavo bučiuotis. Tai, aišku, buvo ne tik šiaip sau linksmybė, bet ir prasmingas veiksmas - buvo tikima, kad taip žmonės yra apvalomi nuo blogio, o naujus metus reikia pradėti švariems.

Vokietijoje ir Anglijoje paplito prietaras, kad tie, kurie vidurnaktį neturi ko pabučiuoti, taip ir liks vieniši visus metus. Aišku, taip tiesiog buvo bandoma paskatinti žmones bučiuotis, jokio pagrindo šis prietaras neturi. Visgi, jei jau tikrai nerimaujate, kad taip ir nerasite, ko bučiuoti, reikėtų kitus naujus metus sutikti Škotijoje. Ten tradicijos yra kiek kitokios - pabučiuoti reikia ne tik artimuosius, o visus žmones kambaryje. Taip niekas nelieka be bučinio ir žmonės yra raginami susipažinti su visais vakarėlio dalyviais.

Komentarai ()