8 svarbiausi simptomai, kad turite atidėto gyvenimo sindromą: psichologinis sutrikimas, kuris atima galimybe džiaugtis gyvenimu

BS, o ypač šitas punktas. Ir ypač, ta vieta kai reikia pirkti naujus baldus, gal net daryti remontą, pakeisti duris ir langus nuomojamame bute žinau konkrečių atvejų kai žmonės tai padarė nuomuojamam bute. Bet ar tai racionalu? Ar tas jums leis gyventi dabar? taip psichologiškai pasijusite gyvenantys dabar, bet už tai reikės sumokėti neadekvačiai daug, tokia iliuzija yra perbrangi. Geriau jau imti paskolą kukliam būstui palei pajamas ir gyventi ateitimi, bet tai bus ne ne iliuzija, o investicija, tai bus jūsu "pensijinis fondas" tam tikra prasme. Kiti punktai irgi nekažką geresni. Dra yra toks trumpas anekdotas ta tema. "Tik paradėjom gerai gyventi ir pyst baigėsi pinigai."

Atsiprašau tų kuriuos ižeidžiu, bet jau užtenka idiotų iš dabartinės jaunos kartos, kuri gyvena šia diena.

O tai zefyro testas jau nebeaktualus? Juk buvo rezultatai, kad dėl tikslo sugebantis atidėti malonumo gavimą gyvenime daugiau pasiekia. Aš sakyčiau, kad priešingas kraštutinumas yra didesnė blogybė ir baisesnis sindromas..

Padrikos, kai kur net viena kitai prieštaraujančios mintys, dažnai naudojamos individų, kurie save mėgsta vadinti influenceriais. Tačiau tokie individai dažniausiai patys gyvenime nesiekia savo tikslų arba jų neturi, tik kitiems dėsto savo požiūrį, o dundukai jiems moka už tai pinigus.

: kažkadais man sakė, kai užaugsi pamatysi jog kiti žmonės tau trukdys gyventi. Kodėl? Kas ten žino. Taip jau yra. Gal dėl konkurencijos baimės?

Ot ir ne! Realiai aš save priskiriu šitiems, apie kuriuos kalbama šiame straipsnyje. Vat kada nors ateis ta diena kai pasaulis versis Bet grįžtam prie to buto. a) tu kaip pagrindinę vertybę paėmei materialius dalykus - pinigus, už kuriuos tuos baldus kažkas pirktų. Būtent šitoj vietoj ir pasireiškia "materialisto sindromas" - jis geriau gyvens bėdnai, bet žinos, kad jo banko sąskaitoj yra krūva pinigų, už kuriuos jis galėtų gyventi geriau b) tu neįvertinai to, ką tie nauji baldai suteikia. Ta prasme tai nėra tik daiktas, kuris stovi ar guli. Jis atlieka kažkokią funkciją, pvz.: ant naujos lovos tu geriau išsimiegi, tavo kambarys tau atrodo jaukesnis - į jį malonu sugrįžti. Tas pats galioja ir durims, spintelėms ir visam kitam... c) būtent tie nauji baldai gali tapti motyvu naujai mašinai (tik čia turiu omenyje ne skubėjimą išleisti likusias santaupas, o motyvą uždirbti daugiau). Vienas pažįstamas verslininkas kad ir ką bepirktų, visada stengiasi surasti pigiausią rinkoje analogą ir nelabai kreipia dėmesio į kokybę. Tai vis prisiperka kokios nevykusios įrangos. Ateina kiti metai - ir vėl jis tą patį šlamštą perka. O aš jam vis kartoju kokio velnio tą šlamštą perki. Matai jis sutaupė apie 50%. . . . Susitinku jį aną savaitę. Jis man sako, kad pinigai toks dalykas: čia buvo - čia nebėra. Ta prasme ir vėl pasibaigė! . . . . Tai va sakau, kad ir kiek ten pinigų sutaupei, jų vis tiek neliko: bent jau būtum padorią įrangą nusipirkęs, o tai dabar garaže guli išardyta - restauruoja Ir jau kuris laikas kartoju vienam ar kitam darbdaviui: darbe praleidžiam trečdalį savo gyvenimo, dar kitą trečdalį pramiegam. Bet nepasakyčiau, kad namie, nemiegodami, praleidžiam trečdalį. Tai kodėl namie gyvenimo sąlygas stengiamės susikurti kuo palankesnes, o darbe - ai bus gerai ir taip... Nu ale sienos baisios, stalai tarybiniai, apšvietimo lempos, mygtukai, rozetės... žodžiu viskas iš ano šimtmečio (vidurio). Bet juk čia GYVENAM ilgiau negu namuose! Apie resursų švaistymą. Aš uždaryčiau kokia 50% gamyklų, nes jos yra resursų švaistytojos, o ne pavieniai individai, nusprendę pagyventi šia diena Kam gaminti tą mėšlą, kuris tarnauja 3 mėnesius, kai kiti gamintojai anologišką prekę pagamina taip, kad ji tarnautų bent 3 metus? Tai gamintojai švaisto resursus, ne vartotojai!

Kliedesiai .. Jei zmogus kaupia turta kad apsirupintu senatveje tai jam jau neuroze. O jei viska issvaisto tai sveikas tipo. Bet nepamirskim kad netekes sveikatos ir neturedamas is ko gyvent jis tikrai nebus linksmas

Čia turėtas galvoje polinkis taupyti, kurį mes vadinam gobšumu. Kai turi IKEA kompaniją ir negali sau leisti skristi verslo klase - tai trukdo džiaugtis gyvenimu. Kai uždirbi tikrai pakankamai, bet žiemą pas tave radiatoriai atsukti ant 17C nes taupai - tai trukdo džiaugtis gyvenimu. Kai anksti varai atvažiavusius anūkus miegoti, kad nesėdėtų patamsyje ir nedegintų elektros - tai irgi trukdo. Bent aš taip supratau. Niekas nepasakoja, kad nereikia turėti santaupų ir taupyti. Pinigų trūkumas taip pat trukdo džiaugtis ramiu gyvenimu. Tiesiog nereikia persistengti.

pvz namas, bet jei namas tada jis turi būti A+ su visom sistemom. Kai reikia tai ir mokslams galima skirti netoli 1k€ mėnesiui + antra tiek dar mokslų paskola. O kai nereikia, tai aišku kad, kam to reikia ir taip nereikalingų daiktų krūvos. Dėl ikea saviniko, kai pagalvoju jei man jo situacijoj reiktu rinktis tarp ekonominės ir verslo klasės vietos lėktuve, ko gero išanalizavęs skaičius nusipirkčiau savo kažkokį link verslo klasės labiau (gal ir padėvėtą) lėktuvėlį, žinoma ant firmos sąskaitos (visi juk taip daro), jei ta investicija būtu nenuostuolinga žinoma, skaičiavimas apimtu ir šeimos narių ir firmos darbuotojų keliones, galima kartais ir išnuomuoti būtu ir tt.

Na, parašyta neaiškiai ir ydingai, todėl daug kas nesuprato. Kalbama ne apie išlaidų, pirkimo ar pan. atidėjimus, bet apie "wishful thinking", kad vat kai tą gausiu/pasieksiu/nusipirksiu/padarysiu tai jau būsiu laimingas. Siekimas nėra sindromas pats savaime, sindromas ir problema savo laimės susiejimas ir nukėlimas į ateitį, kuri niekada neateina, tuo tarpu atimant net bandymą būti laimingu šiandien. Ir priešingai nei dauguma rašote, tai dažniau sukelia ne taupymą "senatvei" ar aukštiems tikslams, bet veikia kaip beatodairiško pirkimo, išlaidavimo, pinigų arba laiko prasme, katalizatorius: kai nusipirksiu naują telefoną jau būsiu laimingas, kai baigsiu nekenčiamą universitetą jau būsiu laimingas, kai... Ant šio sindromo "kabo" puse reklamos rinkos, kuri nori parduoti tai, ko jums nereikia. Tokiem "kai" iššvaistomi dideli resursai. Ir net jei tai didelis ir kilnus tikslas "užsidirbti senatvei", dėl jo negalima aukoti bendros gyvenimo kokybės ir laimės. Čia neina kalba apie ilgalaikio planavimo, racionalaus požiūrio poreikį, bet būtent apie atidėtą gyvenimą, kuris niekada neateina.

Dar vienas variantas - savižudybė.

asmeninis lėktuvas niekada neatsipirks, daug pigiau būtų skraidyti verslo klase visur ir visada. Židinys niekada neatsipirks, bet jeigu tau jis reikalingas, kelia geras emocijas ir naudoji, tai aš už. Priešingu atveju - dėl dizaino - turėti jo neverta. Čia atvirkščiai, ateities atidėjimas.

Bahuriux tavo pvz su baldais nelabai tinka, kaip ir vanduo4 apie norėjimą šikti bet negalėjimą. Bahuriux, kartais labiau apsimoka nuomotis nei nusipirkti savo butą. Baldai ir remontas, tai toks sąlyginis dalykas, dėl kurio dauguma susitaria su savininku, kad jis užremontą išskaitys iš nuomos, arba pats susimokės jei be remonto neina gyventi. Visgi remontas lieka, kai nuomininkai išeina. Baldai yra kilnojamas daiktas, tad jei nusipirkai ir pastatei nuomojamam bute, tu juos visada galėsi persivežt į savo ar kitą nuomojamą butą. O gyvenimui visgi baldai reikalingi, beto dabar yra gana gerų už mažą kainą. Man labiau patinka erdvės namuose, tad kuo mažiau nereikalingų baldų tuo geriau. Bet aplamai sutinku su tavo nuomone, man patinka komfortas - šiluma, bet neturiu automobilio, nes šiuo metu tiesiog nereikia, apsvaršius visur + ir -. Mindaugas.vaitiekūnas geros mintys apie baldus. Bet apie gamyklas nelabai. Tegu būna tos gamyklos, čia žmonių pasirinkimas ką pirkti. Čia veikia laisvos ekonomikos taisyklės ir jeigu žmonės supras kad šūdą gamina ir nebepirks, tai bankrutuos tokios gamyklos. Bet žmonės taupo, kad ir neracionaliai, bet taupo. Tai tokios firmelės ir gyvuoja. Vanduo4 dėl žaislų ardymos super pavyzdys. Aš visada ardžiau savo žaislus kai buvau mažas, turėjau povandeninį laivą su pulteliu - viską išardžiau. Po kiek laiko, kai paaugau supratau, kad su išardytais žaislais nepažeisi, taigi atsirado savaiminis supratimas, kad neardyti, arba jei išradai - sudėt atgal. Tai vaikams būtinai reikia leist ardyti žaislus, bet taip pat reikia skatinti nuo mažens juos atgal surinkt.