Lietuvių kalbos abėcėlėje - 32 raidės, bet tik viena iš jų yra visiškai unikali

Iš Wiki: Be lietuvių (ir žemaičių) kalbos ši raidė naudojama tik šajenų kalboje ir vokiečių kalbos Kelšo tarmėje. Raidė taip pat naudojama transliteruojant kirilicos raidę Э. Niekinis straipsnis.

Nuotraukoj kai kurios raides keistos. Pasikeite ju rasymas ar kas?

Tai, kad pirmoje klasėje tokia pati buvo lentelė.

Niekinis ne straipsnis, o tamistos komentaras — nei vokiečių, nei šajenų abėcėlėse raidės „ė“ nėra, ir vieni, ir kiti turi tik garsus, kurie skamba kaip „ė“.

... o raidės F ir garso lietuvių kalboje nėra, tik abėcėlėje. Ji skirta įtrauktų į lietuvių kalbą tarptautinių žodžių vartojimui...

"...šajenų kalba turi 3 balsius (a, e, o), kurie gali būti ištarti trimis tonais. Turi negausią priebalsių sistemą. Ortografijoje naudojama vos 14 ženklų..."

Raidės F, H, Ch skirtos užrašyti tarptautiniams žodžiams lietuvių kalboje. Kas turi normalią klausą, tas supranta, kad rusiška Э panašiausiai skamba kaip lietuviška E, o rusiška Е skamba kaip lietuviškas dvibalsis "ie"- faktiškai tai diftongas, bet rusai nutarė, kad jų kalboje diftongų nėra- tokie tai kvarijozai , faktinės padėties ir formalaus nutarimo prieštaravimai.

– jie taip faktiškai tariami.

UTF16, dėkui už išaiškinimą. Dar klausymėlis, kodėl ė trnskribuojama kaip [e:], taip pat užrašomas ir ilgos e, bei ę tarimas?

, nes jokios skiriamosios funkcijos jie neturi.

UTF16 ačiū už išsamų atsakymą. Gal galėtumėte patarti kokį fonologijos ir lyginamosios kalbotyros vadovėlį, nes jau įkyrėjo versti iš anglų ir rusų kalbų. Dar norėčiau pasidalinti savo mėgėjiškais pastebėjimais. Praėjusiais metais, besidomėdamas gotų kalba, pastebėjau, kad asmenuojant gotišką žodį imti, viename iš asmenų jis vos neidentiškai sutampa su Nemuno pavadinimu. Nustebęs pasiknisau po archelogiją ir radau, kad gotų archeologinių paminklų atrasta Nemuno aukštupio baseine, todėl nustebau, kad ši versija net nesvarstyta nagrinėjant upėvardžio etimologiją.

Geriausia gan lengvai suprantama knyga šia tema yra A. Pakerio „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“. Skirta lituanistikos studentams, bet ten pilna ir praktinių dalykų. Patys svarbiausi dalykai ir pagrindiniai terminai pateikti Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos I skyriuje. Na, o A. Girdenio „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“ yra veikalas lingvistikos profesionalams.

Nors mano žinios kalbotyros srityje gana fragmentiškos ir nesistematizuotos, tačiau ir jų pakanka pastebėti, kad pakankamai grėsmingais tempais pradėjo populiarėti alternatyvioji kalbotyra, ypač tarp senojo tikėjimo gaivintojų. Esmė tos teorijos ta, kad anot jų lietuvių kalba galima perskaityti bet kurią pasaulio kalbą, bent jau nostratinės šeimos kalbas tai tikrai. Manau, kad reiktų daugiau mokslo populiarinimo straipsnių apie kalbotyrą, nes zadornovo lygio specialistų pasipylė kaip grybų po lietaus.

Mano manymu lietuvių kalba kaip tik ypatinga tik tuo, kad labia ilgai nebuvo sukurta gamatika/raštas ir ji išlaikiusi gana daug sakytinių, ne rašytinių bruožų. O visi tie "seniausia" ir kitokie -iausia pritempta. Ar klystu?

HardAxe, ne visai taip. Visos kalbos, bėgant laikui, kinta: vienos greičiau kitos lėčiau, bet kinta. Tai va, mūsų kalba kinta lėčiausiai iš visų indoeuropiečių šeimos kalbų. Tai visai nėra tapatu pasakymui, kad mūsų kalba seniausia. Lietuvių kalba irgi kito: susikūrė unikalių žodžių, būtąjį dažninį laiką, neteko kelių linksnių, redukavosi dalis nasalinių dvigarsių, prisirinko daugybę slavizmų ir germanizmų, kuriuos kalbos normintojai su Būga ir Jablonskiu išmetė iš sunormintos literatūrinės kalbos( nors paskui paaiškėjo, kad gal būt ir persistengė). Taip pat negailestingai buvo išmesti dviskaitos skaitvardžiai. Jau man mokantis Donelaičio "Metus", kildavo sunkumų ir dėl žodžių reikšmės ir dėl neįprastų linksnių galūnių, ir tų pačių linksnių neįprasto naudojimo, nors mano tarmė buvo pati artimiausia Donelaičio raštų kalbai. Dabar matau, kad jaunimas skundžiasi, kad nesupranta ir Baranausko "Anykščių šilelio" kalbos. Tai rodo, kad nuo 1918 metų mūsų kalba įjungė aukštesnę kitimo pavarą. Tai yra nei gerai, nei blogai, mes modernėjame, vystomės, nors aš priklausau tai kategorijai žmonių, kurie mano, kad reikia kiek galint daugiau tarptautinių žodžių išsiversti į Lietuvių kalbą, nes mūsų kalbos naujų žodžių darybos galimybės neišsemiamos. Jei nepatinka naujas žodis, tai ne kalba kalta, o žodžio kūrėjęs, nesugebėjęs sukurti patrauklaus pakaitalo. Kalba priklauso mums visiems, todėl žodžius kurti galime visi, reikia tik fantazijos, samojo ir kūrybingumo. Žiūrėk ir įsiamžinsi, sukurdamas kokį naują, visų pamėgtą žodį, kuris puikiai pakeis kokį svetimą skolinį .