Kodėl kartais taip stipriai norisi nusikeikti? Gal tai visai į naudą! ()
Savo atžalas mokome, kad keiktis – negražu. Tačiau kartais situacija tampa sunkiai kontroliuojama – tada prašome jų liautis ir aiškiname, kad priešingu atveju teks eiti prasiskalauti burnos. Pietų Karolinos universiteto (JAV) psichologijos studijų absolventė Mariel Bello žurnale „Psychology Today“ rašo, kad būdama maža burną yra skalavusi ne sykį, net muilu, – jo skonį teigia ir dabar gerai prisimenanti. Vis dėlto, nors procedūros ir ne iš maloniausių, jų poveikis, pasak jos, buvęs trumpalaikis. Moteris teigia niekada nevengusi nusikeikti ir savęs už tai anaiptol nesmerkia.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mariel prisipažįsta nusikeikianti beveik visada, kai tik pasitaiko tinkama proga. Ryte suskambo žadintuvas – keiksmažodis. Važiuodama automobiliu įstrigo eilinėje Los Andželo spūstyje – keiksmažodis. Išgirdo gerą naujieną – keiksmažodis, blogą – irgi keiksmažodis. Užkliuvo naktį eidama į tualetą ir nusidaužė kojos pirštą – keiksmažodis. Nustojo veikti „Microsoft Word“, ir visą straipsnį reikia perrašyti iš naujo – keiksmažodis.
Ieškojo priežasties, kodėl taip dažnai keikiamės
Pasak psichologo Timothy Jay, Masačusetso laisvųjų menų koledže (JAV) tyrinėjančio nenorminės leksikos vartoseną, keiksmažodis – tai „tarsi automobilio garso signalas“: jo paskirtys labai įvairios, pavyzdžiui, juo galime išreikšti pyktį, džiaugsmą, nuostabą, pasigėrėjimą ir daugybę kitų pojūčių bei emocijų.
Priešingai daugeliui su keiksmažodžiais siejamų įsitikinimų, neseniai atliktas tyrimas rodo, kad keiktis gali būti visai naudinga. Ta nauda, pasak tyrimo autorių, gali būti keleriopa, tačiau vienas pagrindinių jos aspektų – keikimasis gali padėti lengviau iškęsti skausmą.
2009 m. Kilio universiteto (Jungtinė Karalystė) elgsenos psichologijos specialistas Richardas Stephensas ėmėsi naujoviško eksperimentinio tyrimo. Jis siekė išsiaiškinti, kaip keikimasis veikia skausmo toleravimą. „Į skausmą taip dažnai reaguojame keiksmais, kad turėtų egzistuoti koks nors pagrįstas paaiškinimas, kodėl mes taip elgiamės“, – savo sprendimą imtis tokio tyrimo aiškina jis.
Atliko įprastą skausmo toleravimo testą
67-ių savanoriškai tyrime dalyvauti pasisiūliusių studentų buvo paprašyta išvardyti penkis žodžius, kurie, tikėtina, jiems išsprūstų netyčia trinktelėjus plaktuku sau per pirštą. Pirmoje pateiktojo sąrašo pozicijoje reikėjo nurodyti dažniausiai jų kalboje pasitaikantį keiksmažodį. Jų taip pat buvo paprašyta užrašyti penkis neutralius žodžius. Paskui dalyviai atliko įprastą skausmo toleravimo testą: jiems buvo nurodyta atpalaiduotą plaštaką panardinti į ledinio vandens pripildytą indą ir neištraukti jos tol, kol skausmas pasidarys nebepakeliamas.
Tyrimo dalyviams buvo duotas nurodymas visą tą laiką, kol ranka lediniame vandenyje, keiktis. Ta pati procedūra pakartota ir nurodant vietoj keiksmažodžių vartoti neutralius žodžius. Tyrėjai fiksavo dalyvių širdies ritmą (ir prieš atliekant užduotį, ir po to), jautrumo skausmui lygį ir skausmo toleravimo rodiklį (laiką, kurį dalyvis laikė ranką lediniame vandenyje).
Priešingai negu R. Stephensas su kolegomis tikėjosi, dalyviai geriau toleravo skausmą (rankas vandenyje išlaikė vidutiniškai 40 sekundžių ilgiau) tada, kai be perstojo keikėsi, o ne kai vartojo neutralius žodžius. Be to, keikiantis dalyvių širdies ritmas buvo dažnesnis, o jautrumo skausmui lygis – žemesnis, negu nesikeikiant. Pažymėtina, kad šis efektas buvo gerokai ryškesnis tarp moterų negu tarp vyrų. Vėliau tyrimas pakartotas dar daugybę kartų, be kita ko, ir siekiant pasidaryti išvadas apie įvairias kultūrines grupes, pavyzdžiui, japonus, rašo M. Bello.
Siejama su adrenalino poveikiu
Dabar tikriausiai galvojate: „Ką bendro turi tai, kad aš keikiuosi, su tuo, kaip aš, blemba, toleruoju skausmą?!“. Pasak rašinio autorės, aiškaus atsakymo į šį klausimą kol kas nėra. Harvardo universiteto (JAV) tyrėjas Stevenas Pinkeris, kurio tyrimų objektas – kalbos ir keiksmų ištakos, teigia manantis, kad keiksmai padeda mums prisitaikyti prie aplinkos. Tai, pasak jo, susiję su tam tikromis giluminėmis mūsų smegenų dalimis, kaip antai vadinamuoju migdoliniu kūnu (lot. corpus amygdaloideum) – nedidele migdolo formos neuronų struktūra, kuri yra atsakinga už emocijas.
Remiantis anksčiau atliktais tyrimais, jautrumas skausmui sumažėja, jei neigiama emocija, kurią patiriame veikiami skausmą sukeliančio dirgiklio, kartu sukelia ir baimę. Baimė, savo ruožtu, gali aktyvuoti migdolinį kūną, o tai atitinkamai sukeltų reakciją „spruk arba kovok“. Įvykus šiai reakcijai, organizmas gauna dozę adrenalino, todėl padažnėja širdies ritmas ir padidėja atsparumas skausmui. M. Bello teigimu, toks paaiškinimas visai įtikinamas, ypač prisiminus, kad minėtame tyrime dalyvavusių žmonių širdies ritmas iš tiesų buvo dažnesnis tada, kai jie keikėsi; galbūt tai reiškia, kad buvo aktyvavęsis jų smegenų migdolinis kūnas.
Keikūnai poveikio nejaučia
Na, o dabar tikriausiai galvojate: „Tvarka, supratau, Mariel. Keiktis yra gerai. Ačiū! Nuo šiol turėsiu pasiteisimą, kodėl galiu keiktis, kada noriu ir kur noriu. Pati sakei – įrodymai pagrįsti moksliškai!“. Vis dėlto prieš išeinant į gatvę ir plačiai atveriant burną, pasak M. Bello, derėtų įsiminti dar kai ką. Štai 2011 m. žurnale „The Journal of Pain“ R. Stephensas paskelbė vėlesnį tyrimą, kuriuo atskleidė, kad jei keiksmažodžiai vartojami pernelyg dažnai, skausmą malšinantis jų poveikis sumažėja.
Tyrimo dalyvių, nurodžiusių, kad keikiasi kasdien ir daug, skausmo tolerancijos testas neparodė jokių jautrumo skausmui sumažėjimo požymių. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad užkietėjusių keikūnų jų pačių vartojami keiksmai paprasčiausiai nebeveikia. R. Stephensas pažymi, kad skausmą malšinantis keiksmažodžių poveikis pasireiškia tik tiems, kurie nusikeikia vos kelis kartus per dieną, o tie, kurie keikiasi nuolatos, tokio poveikio nepajunta.
Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad vienas kitas keiksmažodis – tikrai nieko baisaus, ypač jei skauda. Tačiau paminėtų tyrimų išvadų rašinio autorė nepataria pasitelkti kaip argumentų šiurkščiam ir vulgariam elgesiui pateisinti. Kaip kažkada yra pasakęs rašytojas Jamesas Rozoffas, „Vulgarumas – visai kaip geras vynas: jis turėtų būti skirtas tik ypatingoms progoms“.
