Mokslininkai pradės Lochneso pabaiso medžioklę - kiti iš to tiesiog juokiasi ()
Ar Lochneso pabaisa – reali? Mokslininkai tuo labai abejoja, bet jie planuoja atlikti DNR tyrimus vien tik tam, kad būtų iki galo tikri.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujas projektas sieks rasti svetimą – ar iki šiol nežinomą – DNR, kuri galėtų priklausyti mitinei pabaisai. Bet mokslininkai, kurie nėra įsitraukę į šią veiklą, mano, kad aptikti tokį dalyką tolygu rožinio vienaragio suradimui.
Mitinė Škotijos pabaisa 35 kilometrų ilgio ir 230 metrų gylio (ties pačia giliausia vieta) Lochneso ežerui ilgus amžius kuria mistišką atmosferą. Kiekvienais metais ežeras pritraukia tūkstančius smalsių lankytojų, neprarandančių vilties nors akies krašteliu pamatyti legendinį monstrą.
Vieni mano, kad Nesė – grynas mitas, kiti – kad tai kažkaip iki šių laikų išlikęs dinozauras, panašus į pleziozaurą. Pasak krikščioniškos legendos (beje, vienas ankstyviausių monstro paminėjimų, VI a.) šventasis Kolumba (tada tiesiog airių vienuolis) stojo prieš pabaisą ir sulaikė ją, kad ši nepultų žmonių.
Vėliau, 1934-aisiais, Londono chirurgas nufotografavo kažkokį juodą šešėlį, primenantį ilgą kaklą, styrantį iš vandens. Nuotrauka buvo išspausdinta laikraštyje „Daily Mail“ ir, žinoma, sukėlė sensaciją – juk gautas pirmas vaizdinis pabaisos įrodymas!
Vis dėlto, po dešimtmečių paaiškėjo, kad visa tai tėra apgaulė. Ir nors daugybė kitų entuziastų tvirtino matę Nesę, ši pabaisa kažkaip sugebėjo išvengti visų skaitmeninių kamerų, ir net pasislėpti nuo sonarų, povandeninių dronų ir net palydovinių paieškų.
Bet ar jai pavyks paslėpti savo DNR? Juk tokie dalykai padeda net susekti serijinius žudikus, kurie nusikaltimus vykdė prieš 40 metų! Lochneso ežeras yra pilnas jame gyvenančių padarų DNR pavyzdžių. Gyvūnai nuolat palieka savo DNR pėdsakus aplinkoje – odos gabalėlių, šlapimo ir išmatų forma. Mokslininkai šią genetinę informacija vadina aplinkos DNR (angl. environmental DNA), ir, pasak projekto svetainės, aptinka ją ore, dirvoje, lede ir vandenyje. Ir tarptautinsi projektas pirmąkart rinks Lochneso aplinkos DNR. Jie žada imti 300 vandens mėginių iš įvairaus gylio vietų, išskirs DNR fragmentus, juos sekvenuos ir lygins su žinomų gyvūnų DNR duomenų bazėmis.
„Manau, aptiksime daug naujienų, bet netikiu kad rastume nors ką nors, kas patvirtintų pabaisos mitą“, – teigia projekto lyderis profesorius Neilas Gemmellis iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje. Pavyzdžiui, jis nurodo, kad analogiškas tyrimas gretimame ežere keturias naujas rudojo upėtakio rūšis. „Jei tai būtų vien pabaisos medžioklė, aš tikrai neprisidėčiau“, – tvirtina mokslininkas.
Nepaisant to, profesoriaus teigimu, komanda tikrins ir kelias Nesės kilmės hipotezes, o visų pirmiausia – jos reptiliškosios kilmės galimybę. Norėdami tai pagrįsti ar paneigti, mokslininkai rastus mėginius lygins su šiuolaikinėmis reptilijomis. Bet kita idėja skelbia, kad Nesė gali būti ir milžiniška žuvis. Tad bus lyginamos ir žinomos žuviškosios DNR.
O kad patikrinti ir teoriją, skelbiančią, kad Nesė yra „kažkas nežinoma mokslui, ir egzistuojančio tik Lochneso ežere“, DNR mėginiai bus lyginami su kitų vandens telkinių aplinkos DNR, ir bus ieškoma ribinių neatitikimų. Pasak naujo tyrimo, paskelbto žurnale „Science Advances“, aplinkos DNR tyrimas Ramiojo vandenyno Naujosios Kaledonijos regione aptiko 44% daugiau ryklių rūšių. “Tai yra galingas įrankis, leidžiantis mums suprasti gamtos pasaulį“, – sako N.Gemmellis.
Šis būdas „veikia ekosistemose nuo Arkties iki tropikų“, – sako genetikos, ekologijos ir evoliucijos profesorius Philipas Francis Thomsenas iš Aarhus universiteto Danijoje, kuris nedalyvauja šiame Nesės DNR medžioklės projekte, bet pasitiki aplinkos DNR metodu kaip galimybe kurti ekosistemų bioįvairovės žemėlapį.
Tikimybė, kad visame pasaulyje išnykusi genetinė dinozaurų linija išliko ežere, „yra labai, labai mažai tikėtina, jei tik ne išvis neįmanoma, – mano P.F.Thomsenas. – „Aš manau, jie turi lygiai tokį patį šansą kaip ir aptikti rožinį vienaragį“.
Jei projekto tyrėjai aptiktų stambiakūnio padaro, gyvenančio ežere, DNR pėdsakus, P.F.Thomsenas palaikytų „didelės žuvies“ hipotezę. Ir nors mokslininkas teigia nė sekundės netikintis Nesės egzistavimu, jis taip pat sako būtų nudžiugintas tokio netikėtumo. „Įsivaizduokite, jei tas padaras būtų realus, ir kas nors aptiktų jo rimtus pėdsakus – juk mokslo visuomenė būtų tiesiog sužavėta! – sako P.F.Thomsenas. – Nėra taip, kad vien dėl jo, jog netikime mitu, mums nebūtų įdomu, jei staiga paaiškėtų, kad mitas turi realų pagrindą”.
Tuo tarpu N.Gemmellis įsitikinęs, kad net jei ir neras nieko, kas būtų panašu į Nesę, žmonės vis tiek ir toliau tikės mitu, sakydami, bandydami pateisinti savo tikėjimą tuo, kad „Nesė buvo pasislėpusi“ ar „Nesė atostogoms buvo išvykusi iš ežero“ – ar net „Nesė neturi DNR, ne ji mitinis/svetimas padaras“.
Parengta pagal „Live Science“.
